Gordoną kankino Užmaršties pasaulyje tvyranti tamsa. Kurį laiką jis buvo netekęs sąmonės, o pabudęs sunkiai galėjo suvokti, kur esantis. Galvą taip diegė, kad vos įstengė tverti, atrodė, tarsi kas nesustodamas kaltų į ją kūju. Po savimi jis juto šaltas akmenines grindis ir pabandė pakilti, bet trukdė supančiotos rankos, kurių net ir stengdamasis nepajėgė išlaisvinti. Taip besimuistant, grandinės nutrynė iki kraujo, tad jis galiausiai liovėsi ir sunkiai atsiduso iš nevilties. Atmintyje aiškiai iškilo vaizdai iš to, kas nutiko prieš patenkant čia. Kartu su Ravena jie slėpėsi nuo šmėklų ir Aladoro, o tada... Išsigandęs Gordonas apsidairė Ravenos, tačiau buvo per daug tamsu, kad ką nors įžiūrėtų. Blogiausia tai, kad niekur nejuto jos energijos, galbūt Ravena išvis net ne čia. O gal jai kaip nors pavyko pabėgti? Gal Aladoras jos nesučiupo?

– Pagaliau nubudai, – staiga tiesiai priešais jį atsklido pašaipus balsas. – Nesitikėjau, kad bus tiek vargo, norint tave sugauti. Turėjau siųsti visą Šmėklų gvardiją, jog tave surastų, bet kad ir kaip gerai moki slėptis, nuo manęs nepaspruksi.

Gordonas sunkiai pakėlė galvą, susidurdamas su ryškiai raudonai žibančiomis demono akimis. Jo didelis grėsmingas kūnas tik dar labiau priartėjo ir Gordonui net pašiurpo oda nuo tos negatyvios energijos, kurią jis skleidė. Tokios tamsios neturėjo netgi pats Tasdaras, o gal jam taip atrodė, nes prie jo per tiek metų jau spėjo priprasti. Žinoma, Aladoras kadaise buvo vienas iš Pirmapradžių dievų, kuris vėliau pasuko neteisingu keliu, akivaizdu, kad savyje nešiojo gryną tamsą ir blogį.

– Aladorai... – pro dantis iškošė žynys, ir vėl mėgindamas išsivaduoti iš gniaužtų. Tačiau pastangos buvo bevertės, pančiai varžė rankas pernelyg tvirtai.

– Malonu susipažinti, – toliau su pašaipa kalbėjo jis. – Tikriausiai esi daug apie mane girdėjęs.

Gordonas į tai nieko neatsakė. Vis didesnis įniršis tvenkėsi viduje, bet jis turėjo nusiraminti ir galvoti racionaliai, kitaip niekada iš čia neištrūks ir nepadės Ravenai grįžti atgal į savo kūną. Akimirką jis bandė tikėti, kad galbūt ji nebe Užmaršties pasaulyje, galbūt kaip nors sugrįžo pati, bet tas mintis netrukus užgožė abejonės. Juk ji negalėjo taip greitai atskleisti savo galių, kurias paveldėjo iš Arelos, kad įveiktų visas tas šmėklas Šnabždesių girioje.

– Nespurdėk, vis tiek nepaspruksi, – tarsi perskaitęs jo mintis išsišiepė Aladoras. – Argi nesupranti, kad stengiesi tik be reikalo? Tu neišvengsi to, kas būtina, pats žinai, kad anksčiau ar vėliau tavęs laukia skausminga mirtis.

– Man gali daryti, ką nori, – piktai atkirto Gordonas. – Bet paleisk mergaitę.

– Turi omenyje tą, kuri buvo su tavimi? – demono akyse žybtelėjo susidomėjimas.

– Ką jai padarei? Kur paslėpei Raveną?

– Raveną? – Aladoras nustebęs atsitraukė. – Nori pasakyti, kad čia pakliuvo paties Tasdaro dukra?

– Nejaugi manai, kad jis leistų pasiimti jos sielą? – šyptelėjo vyras. – Žinau, kad Ravena čia, nes nieko negali jai padaryti, kol nesulauksi vidurnakčio. Be to, norėdamas gauti jos sielą turėtum sunaikinti kūną, o tai sugeba tik Mirties demonas.

– Mergiotė šiuo metu mažiausia mano problema, – primerkęs akis jis atidžiai nužvelgė Gordoną nuo galvos iki kojų. – Ne be reikalo siunčiau šmėklas, kad tave surastų. Neketinu atiduoti tavęs Mirties demonui, tavo siela bus reikalinga man, nes tik pasiėmęs ją atgausiu savo tikrąjį pavidalą, o tada būsiu dvigubai stipresnis nei dabar.

Žynys apstulbęs sustingo, bandydamas suvokti jo žodžius. Taip, jis žinojo, kad Aladorui reikėjo žmogaus sielos, norint atgauti savo ankstesnįjį kūną, būtent todėl tiek metų ieškojo kuo stipresnės, nes kitaip sutartis su Mirties demonu neveiks. Juk kažkada Aladoras buvo miręs nuo Azaros rankos, tačiau Memnochas jo pasigailėjo ir pilnai nesunaikinęs sielos pavertė jį pusiau šmėkla. Jau gerokai prieš tai Aladoras perėmė valdyti Užmaršties pasaulį, perleisdamas Tamsos karalystę savo sūnui, tad pačiam tapti šmėkla buvo visai palanku. Didžiausia mįslė – kaip Azarai pavyko įveikti nemirtingą dievą, bet klausimų kėlė ir tai, kodėl Aladoras nepasirinko kažko geresnio. Gordonas jau kurį laiką nebuvo toks stiprus, kaip anksčiau, nes prarado dalį savo galių, perduodamas Žynių simbolį Godai.

– Žinoma, tu dar gali likti gyvas, bet su sąlyga... – dabar jis buvo taip arti, jog Gordonas juto jo šaltą, stingdantį alsavimą. – Su sąlyga, kad visą savo likusį gyvenimą tarnausi man.

– Ir kodėl turėčiau su tuo sutikti?

– Nes aš tau dosniai atsilyginsiu. Žinau, kad po truputį prarandi savo galias, bet galėčiau visa tai pakeisti. Duočiau tau naujų galių, o jei būtum paklusnus, suteikčiau netgi amžiną gyvenimą, – Aladoras kelias akimirkas tylėjo, tyrinėdamas jį savo skvarbiu žvilgsniu. – Kas iš to, kad sugrįši į gyvųjų pasaulį, jei vis tiek greitai mirsi? Argi nebūtų daug paprasčiau man paklusti?

– Niekada su tavimi nesusidėsiu, pažįstu tokius, kaip tu.

– Tačiau nepažįsti manęs... – jis ūmai prisimerkė, žvelgdamas Gordonui tiesiai į akis. – Nežinai, koks esu ir ką galiu padaryti, jei nepaklusi man.

– Tu tik bandai mane įtikinti prisijungti prie tavęs, – atkirto Gordonas. – Bet tai dar nereiškia, kad taip paprastai pasiduosiu.

– Kaip nori, tada aš pasiimsiu tavo sielą, o tavo kūnas mirs, – griežtas Aladoro balsas nuskambėjo visoje patalpoje, kurią po akimirkos apšvietė jo rankose švytinti psi energija. – Tikrai nori tokios pabaigos?

– Tai ne pabaiga, – skausmingai nusišypsojęs pro dantis iškošė Gordonas.

– Taip sakai? Dar nė vienas, kuris priešinosi, neištrūko iš mano nagų, tu ne išimtis.

Žynys sustingęs nieko neįstengė padaryti, nors dėl to priklausė jo gyvybė. Akyse plykstelėjo baimės šešėlis, kai švytinčios Aladoro rankos pakibo virš galvos.

– Erinija! – griežtai šūktelėjo jis.

Tik tada Gordonas išvydo už jo besislepiančią ilgakasę mergaitę, prieš tai palaikiusią jam draugiją prie pilies vartų. Jis neklydo, jos kūne buvo įkalintos visa griaunančios Furijos galios, kurias kontroliuoti įstengė tik Aladoras. Net ir dabar, stovėdamas priešais, jis ją valdė ir nesugebėjo nuslėpti šypsenos, kai rankose kibirkščiavo juoda it naktis psi energija. Daugiau nedelsdamas jis nukreipė abi rankas į Gordoną. Šis stipriai užmerkė akis ir sukandęs dantis bandė iškęsti užplūstantį skausmą. Turėjo tučtuojau ko nors imtis, kol Aladoras nepasiėmė jo sielos, tačiau sąmonė po truputį ėmė gesti.

Prieš galutinai pasiduodantis užgožiančiai tamsai, Gordonas dar pabandė paskutinį kartą išsikviesti savo galias, nukreipdamas jas priešininko pusėn. Tuo metu visą jo kūną apgaubė švelni gelsva šviesa, tačiau po to jis daugiau nieko nebejuto. Akimirką buvo netekęs sąmonės, o atsigavęs minutėlę bandė suvokti, kas nutiko, galbūt jo kūnas jau mirė ir jis nebegalės grįžti į gyvųjų pasaulį.

– Kaip drįsai taip pasielgti? – piktai sušnypštė Aladoras. – Manai, kad ilgai prieš mane atsilaikysi? Kuo ilgiau spyriosiesi, tuo daugiau kankinsis tavo kūnas.

Tik dabar Gordonas aiškiau įsižiūrėjo į tai, kas jį supo. Aladoro rankose jau nebežibėjo juoda energija ir jis stovėjo atokiau, laikydamas delną sau ant krūtinės. Žynys nejučia nusišypsojo. Vis dėlto jo galios bent šiek tiek pasitarnavo, net jei jo laiką prailgino tik trumpam.

– Tau nepavyks iš čia ištrūkti, – skausmui aprimus kaip beprotis nusijuokė demonas. – Tavo aurą gaubia blogis, kurio neįveiks nė vienas, bandantis išgydyti tave iš išorės. Tol, kol tavo kūnas bus sužeistas, tol tau niekada nepavyks įveikti šmėklų, kad galėtum grįžti, nes tavo siela vis dar su juo susieta. Stenkis kiek nori, bet likimas palankus man.

– Nemanyk, kad mane pažįsti, – pro dantis iškošė Gordonas.

Aladoras įtūžęs trenkė jį į sieną, viena ranka griebė už kaklo, o kita suvarė psi energijos smūgį jam tiesiai po šonkauliais. Gordonas aimanuodamas susmuko ant grindų ir jo galva bejėgiškai nusviro. Akimirką atrodė, kad jis ir vėl praras sąmonę, bet netrukus vaizdas akyse prašviesėjo.

– Gerai, kaip nori, – skėstelėjęs rankomis jau daug ramiau prakalbo demonas. – Jeigu nepasiduosi man, už tave dvigubai kentės Ravena. Nejaugi nori, kad nepaisydamas Tasdaro norų pasiimčiau jos sielą? Manai, jis turėtų galios mane sustabdyti?

Nelaukęs atsakymo jis iš lėto atsitraukė nuo Gordono. Jam už nugaros stovinti Erinija prie savęs laikė sąmonę praradusią Raveną. Žynys net sugriežė dantimis, o Erinija skardžiai nusikvatojo ir kaip bulvių maišą numetė ją ant grindų. Tačiau Ravena į tai visiškai nesureagavo, nesuteikdama jam nė lašelio vilties, kad galbūt dabar galėtų atskleisti iš Arelos paveldėtas galias. Ir kodėl visa tai nutiko būtent dabar? Tarsi neužtektų nelaimių...

– Taigi, kieno gyvybė svarbesnė – tavo ar jos? – Aladoro rankose eilinį kartą sušvito ta pati grėsminga energija.

Jeigu Gordonas norėjo kažko imtis, tai turėjo būti dabar, bet jam vis trukdė tie pančiai, tad pirmiau reikėjo juos nusimesti. Kol priešininko rankos nepriartėjo, jis stengėsi iššaukti bent dalelę likusių savo galių. Jos čia veikė ne taip gerai, kaip turėtų, nes buvo atskirtos nuo sielos ir liko kartu su kūnu, todėl teko kur kas labiau pasistengti surasti jas savo Saulės rezginyje. Minutėlę jis visai nieko neužčiuopė ir jau buvo praradęs viltį, kad ir vėl pavyks jas iššaukti, bet pasistengė dar truputį ir netrukus pasijuto galintis laisvai judėti. Pančiai, juosę jo rankas, nutrūko tarsi siūlai. Aladoras nė sureaguoti nespėjo, kai jis vikriai pašoko ant kojų ir nustūmęs jį šalin puolė prie Ravenos. Erinija jau užsimojo smogti, bet Aladoras sugriebė jai už rankos, taip priversdamas ją sustoti.

– Nagi, Ravena, pabusk, – Gordonas papurtė ją už pečių, tačiau ji ir toliau į nieką nereagavo, ir jo žvilgsnis kaipmat nukrypo į Aladorą. – Ką jai padarei?

– Kam ją gini? – vaidino nustebusį demonas. – Manai, galėčiau taip paprastai ją nuskriausti? Kol nepasikalbėjau su Tasdaru, tol nei jos sielai, nei kūnui negrės joks pavojus, tad gali būti ramus. Turėtum labiau jaudintis dėl savęs, juk netrukus gausiu tai, ko taip seniai troškau.

Aladoro veidą perkreipė klastinga šypsena, o akys sužaižaravo it degančios žarijos. Gordonas staigiai apsigręžė, pajutęs už nugaros tvyrančią esybę, bet gavęs smūgį į veidą sukniubo prie Ravenos ir jo galva skausmingai trenkėsi į sieną. Apimtas panikos jis pabandė pakilti, bet aptemo akyse, o prieš galutinai prarasdamas sąmonę dar spėjo pamatyti artyn palinkstančius Aladoro ir Erinijos veidus...