Sunku atsekti valandą, kada
Lietus nuplovė paskutinio šerkšno graimą,
Kai lyg stebuklas kėlėsi sujudus žaluma -
Sugniaužtą grumstą pašalas atleido.
Nes, palytėtas gyvojo vandens jėga,
Pernykštis ražas dulkėmis pažiro.
Kuri tai buvo valanda, diena,
Kai daigas gležnas žarstė nesvetingą žvyrą?
Kai skilo molis nuo žolės jėgos,
Nes debesynai dingo – lyg nebuvę,
Kai tu manei, jog amžinybę duos
Ir tau dėl to, kad numetei kepurę,
Dėl to, kad žilpstantis žvalgeisi, ką daryt –
Visi žiūrovai geidžia būt veikėjais.
Nebus žadėjimų – rytoj arba poryt,
Skubėsi baigti vakar ką pradėjai.
Tačiau svaigsti, nes, Dieve, kaip šviesu,
Kai pumpurų viltim pakvipęs dvelkia drungnas vėjas.
Iš lūpų sprūsta kaip giesmė „Esu...“
Iki pavasario ropojęs, skridęs, ar lėtai atėjęs.