Kur miega negyvos akys rudens lapų šešėliuose,
Tyliai kalba medžiai, o mudu prigludę prie randų
Klausomės, kaip venomis teka sula iš sielos gelmių.
 
Vėjai švelniai bučiuoja kiekvieną daigą ir žolę,
Paukščiai pakyla, o mudu sugulę ant visatos krašto
Laistome saldžiais žodžiais suskirdusią žemę.
 
Virš rūko ir debesų maudomės spinduliuose
Ir žavimės, žavimės į Žemę kritusiais angelais –
Kas juos sulopys, kas juos nupraus liūdesėliu?
 
Švelniai supasi rugių galvos ant išbalusių lūpų,
O tu pirštais paglostyk šiurkščius miško plaukus –
Ar jauti, ar jauti, kaip po jais plaka mano širdis?
 
Ant milžino kalno dvi jaunos upės į kasą susipina;
Greitai neriame vienas į kitą ir naktimi, mirtimi
Rašome seniai naują istoriją ant medžių žievės.
 
Ant medžių žievės deguto lašai lyg nuodėmės
Išsirengia nuogai, o mudu prigludę klausomės,
Kaip mūsų venomis teka sula iš sielos gelmių.
 
Ir naktimi, mirtimi, ugnimi randai liepsnoja,
Ir tyliai kalba medžiai rudens lapų šešėliuose –
Ar jauti, ar jauti, kaip po jais plaka mano širdis?..