Pajautimas jo – kitoks, minkštesnis žvilgsnis,
Tarsi vilkas vienišas, garbingas jų būrys.
Atpažinęs jį, nenusivilsi, atjautą galėsi brist.

Neparduos tavęs, neišmainys už grašį,
Tai, kas tuščiagarbiška, tokiam nerūpi, ne.
Sau gyvenimą, lyg gilų sopulį, išprašęs,
Vizijų spalvingų glunda juk fone.

Bus, jo niekas nesupras, kvailiu apšaukę,
Laidys replikas už nugaros.
Tikrą veidą dėvi juk, ne melo kaukę,
Kas atras, turtingas bus, jis jį supras.

Mirtis tokį gerbia, šalia vaikšto,
Stebisi, „iš kur tokia jėga?“
Eiga – Posmai – iš delnų Aukščiausio raiškūs,
Grojantys pradžia ir rimę pabaiga.

Palietimas jo – kitoks, daug atsargesnis,
Pasakysi, „vienišas lauke karys“.
Gimdamas parsineša jis esmę,
„Kol žeme keliausi, Meilės rask duris“.