Sėdėdama ant milžiniško akmens, Simfonija žiūrėjo į tolį, kur neramiai bangavo vanduo. Jos skruostai buvo paraudę, šviesūs ilgi plaukai plaikstėsi vėjyje ir krito ant veido, bet ji nejudėjo, vis nenustodama galvoti apie tą dieną, kai bandė padėti Ravenai. Tada ji nesuprato, į kokį pavojų vėlėsi, nes dar niekada nebuvo susidūrusi su Tasdaru ir negalvojo, kad jis toks pavojingas, nors jau anksčiau girdėjo daugybę istorijų. Jeigu ne Gordonas, kažin, ar ji būtų ištrūkusi gyva, bet Ravena taip ir liko įstrigusi tvirtovėje. Tėvai, žinoma, nesutiko su tuo, ką ji bandė daryti, kad nepasitarusi su jais išvyko viena, bet Simfonijai tai nerūpėjo, ji privalėjo ko nors imtis, nenurims tol, kol Ravena iš ten neištrūks. Tačiau kodėl tėvai patys nieko nesiėmė, kad sustabdytų savo patį didžiausią priešą – Tasdarą?

Po kelių minučių mergaitė pakilo ir apsidairė. Mama kvietė ją grįžti, tad gaišti negalėjo, nes kitaip toji pamanys, kad ji ir vėl pabėgo. Pasiekusi šakomis ir akmenimis pridengtą angą, Simfonija stabtelėjo, apsidairė, ar niekas nemato, ir patraukė iš kelio kliūtį. Priešais ją nusidriekė gilus tunelis, vedantis prie Vandenų karalystės vartų, todėl nelaukusi žengė vidun. Ją pasitiko tik aklina tamsa, bet pasinaudojusi galiomis pasišvietė kelią ir netrukdoma keliavo toliau. Tunelis atrodė senas ir drėgnas, bet tai nė trupučio negąsdino Simfonijos, ėjusios juos daugybę kartų. Jo gale atsivėrė erdvi apvali patalpa su viduryje švytinčiu stulpu, pro kurį mergaitė pralindo be jokių didelių pastangų ir pagaliau atsidūrė Vandenų karalystėje.

Įėjimo į Poseidoniją, pačią jos sostinę, niekas nesaugojo, nes mažai kas žinojo, kur ši vieta slėpėsi, tad ir svečių sulaukdavo retai. Iš šio taško labai aiškiai atsivėrė visa miesto panorama. Vandenų karalystę gyventojai taip vadino ne be reikalo. Ji buvo įsikūrusi giliai po vandeniu ir apgaubta milžinišku permatomu kupolu, nepraleidžiančiu ne tik garsų, bet ir negatyvią energiją nešiojančių žmonių. Ją sudarė daugybė salų su žiedinėmis sienomis ir plačiais, perdangomis uždengtais kanalais. Iš vieno vandens žiedo į kitą laisvai plaukiojo didžiuliai laivai, o žemės žieduose stovėjo daugybė šventyklų įvairiems dievams ir žydėjo vešlūs sodai. Centrinė sala buvo pati didžiausia, todėl ir vadinosi sostine. Jos viduryje stūksojo kalva su pačios Jūrų deivės Salakijos šventykla, kurią gyventojai pastatė jos garbei, juk vis dėlto tai ji įkūrė šią vietą ir valdė ją daugelį metų, kol galiausiai kartu su kitais dievais atsiskyrė nuo ypatingųjų. Pačioje šventykloje stovėjo auksinė statula, vaizduojanti ją jojančią sparnuotu žirgu. Simfonija kartą ten lankėsi kartu su tėvais ir negalėjo atsistebėti jos grožiu, pavydėdama tiems laimingiesiems, turėjusiems galimybę matyti ne statulą, o tikrąją deivę.

Daugiau apie nieką negalvodama, Simfonija smuko pro vartus ir lėtai patraukė tarp kolonų, ir tik pasiekusi jų pabaigą paspartino žingsnį. Priešais ją sušvito milžiniškas pastatas su visais savo bokštais, vadinamas Safyrine pilimi, kurioje ji gyveno kartu su savo tėvais, pačiais Vandenų karalystės valdovais. Pilis taip švytėjo, jog atrodė, kad buvo ne tik vadinama safyrine, bet ir pastatyta iš paties safyro. Visą jos fasadą puošė smulkūs, tamsiai mėlyni akmenys, o kiemą tik dar labiau pagyvino viduryje įkomponuotas fontanas, ir vėl vaizduojantis Salakiją, tik šį kartą ne su žirgu, o apsuptą gausybės žuvų, nardančių srauniai tekančiame vandenyje.

Perėjusi lygų akmenuotą takelį, Simfonija pagaliau žengė pro pilies duris ir ją pasitiko ryški lempos šviesa. Ilgo koridoriaus gale jos nekantriai laukė Marina. Pamačiusi dukterį, ji mostelėjo ranka didžiosios sosto menės pusėn. Daugiau nieko nereikėjo sakyti ir mergaitė nesiginčydama nusekė iš paskos, svarstydama, apie ką ji norėjo pasikalbėti. Marmurinėmis koridoriaus grindimis Simfonija ėjo šiek tiek atsilikdama nuo savo mamos, aiškiai matydama jos nugarą, ant kurios žengiant kiekvieną žingsnį švelniai bangavo platininiai plaukai. Moteris atsisuko tik pasiekusi dvivėres duris, ir atidariusi jas žengė į vidų.

Priešais jas atsivėrė milžiniška erdvi salė, apšviesta dirbtinai sukurtos saulės šviesos, krentančios pro plačius arkinius langus su karališkai mėlynomis užuolaidomis. Lygiai tokios pat spalvos buvo ir kilimas, vedantis iki pat sosto, įrengto ant neaukštos laiptuotos pakylos. Iš abiejų šonų sudarydamos arkadą jungėsi marmurinės kolonos su Vandenų karalystės vėliavomis ant stiebų, o kai kurias jų apšvietė deglai su mėlyna liepsna. Labiausiai dėmesį traukė vitražinis langas tiesiai už sosto, ant pilkų sienų ir grindų metantis spalvotą vaivorykštę, taip pagyvindamas tamsių spalvų foną.

Simfonija čia lankėsi kiekvieną dieną, bet niekaip negalėjo atsistebėti menės grožiu. Labiausiai jai patiko vitraže išsibarstę mėlyni drugeliai. Vos pažvelgusi į juos ji prisimindavo Raveną, kuri pasakojo mačiusi vieną realiai, o ne paveiksluose. Simfonija irgi norėjo, nors žinojo, kad tas drugelis buvo išburtas jos draugo ir kažin, ar apskritai įmanoma tokį rasti.

Apie tai galvodama mergaitė neiškart pastebėjo menėje neramiai laukiantį tėvą. Joms priartėjus, jis įsmeigė į ją savo dangaus žydrumo akis.

– Kodėl mane kvietėte? – sutrikusi paklausė mergaitė. – Kas nors atsitiko?

Tėvai susižvalgė. Mama lėtai priėjo prie dukters ir uždėjo jai ranką ant peties.

– Apgailestauju, bet mes nieko negalime padaryti, – prakalbo ji. – Žinome, kaip tau patiko Veidrodžių karalystė, bet daugiau ten nebesilankysi.

– Kodėl? – apstulbusi Simfonija nukreipė akis į tėvą, tarsi ieškodama jame paguodos. – Ar kažkuo nusikaltau?

– Ne, mieloji, bet Veidrodžių karalystės vartai tapo nepraeinami, todėl ir negalėsi ten lankytis.

– Kaip suprasti, nepraeinami? Ką visa tai reiškia?

– Tai, kad tuos vartus kažkas užblokavo. Nežinome, kas ir už ką tai padarė, bet burtai per daug stiprūs, taip paprastai jų nepanaikinsime. Aišku, ir toliau bandysime rasti būdą, kaip juos atblokuoti, bet tikimybė, kad pavyks, lygi beveik nuliui...

– Argi nėra nė vieno, kuris galėtų pamėginti už jus?

– Galbūt ir yra, bet kol kas neskubame prašyti pagalbos, nes šiuo metu nepalanku. Tasdaras sukėlė nemažai problemų, tad nenorime veltis ir atkreipti jo dėmesį.

– Manote, kad galbūt jis dėl to kaltas? – kilstelėjo antakius Simfonija.

– Nežinau, kodėl jis turėtų taip elgtis, bet kas gi daugiau norėtų mums pakenkti? – susimąstė Marina.

– Bet kaipgi žmonės? Dabar jie ten įstrigę, turime kuo greičiau juos iš ten ištraukti, kol...

– Nesijaudink, jiems nieko nenutiko, – ramino ją tėvas. – Jie tik negali išvykti iš karalystės, daugiau niekas nepasikeitė.

– Na gerai, – mergaitės pečiai bejėgiškai nusviro. – O aš galėčiau jums padėti?

– Žinoma, jei nori, gali prisijungti, juk vis dar nemoki tinkamai naudotis savo magija ir privalai tobulėti, o tai bus puiki proga. Vis dėlto, vieną dieną užimsi mūsų vietą ir perimsi sostą.

– Šeinai, nemanai, kad per anksti apie tai kalbėti? – susirūpinusi pažvelgė į jį žmona.

– Aš tapsiu Vandenų karalystės valdove? – jų klausantis, Simfonijai net atvipo žandikaulis.

– Taip, jau kurį laiką planavome tai pasakyti. Marina galvoja, jog tu per jauna, bet kad ir kaip būtų, anksčiau ar vėliau tai sužinosi. Tokios taisyklės, kai valdžią perima valdovų palikuonys, galioja visose karalystėse, tad tau išimčių nebus. Ir tai dar ne viskas, norėdama perimti valdžią, turėsi susirasti tinkamą partnerį ir tokiu būdu užtikrinti karalystės ateitį, kad vėliau sostą perimtų jūsų palikuonis.

– O kada visa tai įvyks? Kada tiksliai perimsiu valdžią? – suraukė kaktą mergaitė.

– Nesijaudink, turi laiko iki savo aštuoniolikto gimtadienio. Įsimink šią datą, ji bus tau ypatinga.

– Bet tada perimsiu tokią milžinišką atsakomybę, man bus labai sunku... O jeigu aš nenoriu valdyti Vandenų karalystės?

– Nusiramink, viskas bus gerai, – švelniai guodė ją mama. – Iki to laiko išmokysime tave, kaip tinkamai valdyti karalystę, o jeigu labai nesiseks, būsime priversti atiduoti valdžią kam nors kitam.

– Na gerai, aš pabandysiu, – galiausiai pasidavė Simfonija, juk jie taip stengėsi prižiūrėti šią karalystę, jeigu ji atsisakys, visos jų pastangos nueis veltui, o tada galbūt ji gailėsis visą savo likusį gyvenimą.

Tuo metu iš minčių ją prižadino beldimas į duris.

– Atleiskite, kad trukdau, bet pas jus atvyko svečias, – nusilenkė tarnaitė ir plačiai atvėrusi duris kaipmat pasitraukė iš kelio.

Simfonija apstulbo, kai į menę įžengė šviesiaplaukis vyriškis. Safyrinėje pilyje jis lankėsi ne pirmą kartą ir mergaitė žinojo, jog jis – jos mamos brolis, tik nustebino, kad pasirodė čia taip netikėtai, net nepranešęs, o tai turbūt reiškė prastas naujienas.

– Chromai? – Marina pralinksmėjusi skubiai prišoko prie brolio, priimdama jį į šiltą glėbį. – Kaip seniai matėmės, kokie vėjai tave čia atpūtė?

– Norėjau šį bei tą aptarti, – paleisdamas seserį tarė jis ir paspaudė Šeinui ranką.

– Gal pageidausite kavos ar arbatos? – mandagiai pasiteiravo tarnaitė.

– Ačiū, nereikia, – numojo ranka Chromas, tad tik nusilenkusi ji tyliai pasišalino.

– Taigi, apie ką norėjai pasikalbėti? – paklausė jo Marina.

– Apie Melburną, – nenoriai išspaudė šypseną jis.

– Apie Melburną? – apstulbo Šeinas. – Ką apie jį dar galima kalbėti? Maniau, kad jo nekenti...

– Teisybė, bet Lorena vis bando mane įtikinti su juo susitikti, aiškina, kad jam labai sunku ir panašiai... Nesuprantu, kas jai užėjo, juk prieš tai niekada nesikišo. O gal jis buvo atvykęs ir čia?

– Ne, deja, nebuvo, – papurtė galvą Marina. – Bet gal Lorena vis dėlto teisi ir turėtume susėsti prie bendro stalo? Suprantu, kaip tau pikta, patikėk, aš irgi jaučiuosi jo išduota, bet mes niekada taip ir neišsiaiškinome, kodėl jis susidėjo su Tasdaru, galbūt tai nutiko ne šiaip sau.

– Gal tu ir teisi, – nenoriai sutiko Chromas. – Ką manai, jei pakviestume jį čia? Ramiai pasikalbėtume, o tada žiūrėtume, ką daryti toliau.

– Puiki mintis, – apsidžiaugė moteris. – Ir pati jau seniai jo nemačiau, bus puiki proga.

– Žinoma, tik dabar teks sukti galvą, kaip jį greičiau pagauti...