Lemtis mus kartais svaido į šalis,
Purvais aplipę pirštai sielą bado,
Sapnus košmarai plėšo į dalis
Ir ateitis ne ką geresnio žada.
 
Tarsi į kartuves į rytdieną einu,
Keiksmai burnoj, kaip sausas smėlis girgžda.
Bet petį palytės ranka švelni –
Ir jau nebejauti po kojų žvirgždo.
 
Net kūno nebešiaušia pagaugai –
Nors ir vilkų ruja aplinkui staugia:
Kokie menki jų dantys ir nagai
Kada šalia – ir moteris, ir draugė...