Apkabinsiu tvirtai aš nuliūdusį klevą,
kurs laukymėj sutinka atvykstant kaskart.
Ką sakys jo raukšlėta žievė man
apie ilgesį lauko, žmogaus?
Ar kalbės apie laiko kapsėjimą
kaip sulos iš šio medžio brandaus,
gal minčių ir sielos prašviesėjimą
laukiant ryto ant slenksčio gilaus?..

    ------------------------------------------
Stovi klevas švelniai šalia pušį priglaudęs,
liečia šakos jos veidą, vėtros plaikstomus plaukus...
Kas supras žvilgsnių ilgesio kalbą,
kas išgirs širdies dūžių aidą?
Gal tik laukas. Gal vėjas. Gal ateinantis draugas.