Koks poplūdis Letės upėje!
Dumblu apsinešė rūmai
Ir tolsta kaip jachtos aptirpusios lytys.
Vienam krante – įprasti malonumai,
Kitame – griuvėsiai karų matyti.
Užtruko mirties šienapjūtė,
Jau pusdieviai pusbalsiu derasi.
Kai burės nuleistos, net vėjas jei pučia,
Srovė neša uostyti karo.
Ir Letės vanduo nuodingas,
Nes lavonai plūduoja kaip sieliai.
Nenutyla per ruporus himnai,
Bet aukų nekaltų neprikėlė.
Tad ašaros plūsta ir plūsta,
Tad Letės krantai neartėja.
Pabėgėliai ieško būsto,
O pusdieviai – plukdančio vėjo.
Sijoja, rūšiuoja šis poplūdis,
Nuplaut nebegali, tik tepti.
Kas vyturį girdi tarp suokalbių?
... kaip kailį iš rūmų išnešti?..