Kailis – keršas, bet nagu
Būgną muša: – Bus smagu! –
Barzdą krato, – Šok į ratą,
Budink žemę. Trinkt ragu.,

„Ožys“ tirpdo sniego plutą
Ir žiemos, žiū, kaip nebūta!

Apšilau vos tik, „Meška“,
Glėbyje – tuščia bačka.
– Aus baus krėsk medaus!
Pasistiprins, šalčius griaus.

Na, širdis – ne kiauras rėtis,
Dviese eisim galynėtis!

„Vengras“ kiša termometrą
Apie pusę kilometro:
– Paltis lašinių, geruoju
Įšalą ir išmieruoju!

Už parankės garbų svečią
Vedu gryčion. Gydys pečių!

Iš paskos gi tekina
„Gervė“, rėčiu nešina,
Žnybia dukrą, lesa sūnų:
– Žalty rains, ko užsibūnat?!

Kloju kapą vėdarų.
Žentą, marčią ir turiu!

„Čigonėlių“ margos jupos,
O vaikų aplink, kaip pupų!
Ranką kiša, prašo blynų,
Jei neduodu, patys ima.

Vietą dienos finiše
Išburia. Dalia – našia!

Lenda „Velnio“ uodega,
Po ja – nuodėmių daiga!
Ką darysi, teks pakloti
Dešros ripką, kumpio plotį,

Te negundys, nebekušys.
Letenom nepurtys dūšios!

„Kanapinis, Lašininį“
Apkabinęs trinte trina.
Rita. Tas – nepasiduoda.
Grūda nuo spirgų aruodo.

„Morė“ – boba lyg „zabova“
Akim varsto, stebi kovą.

Krūtininga, besarmatė,
Akys dar tokios nematė!
Ėda ir tik migy pindi.
Ne kasa, kaltūnas lindi.

Turiu margą, gražią svitą,
Tinginę sudegins šitą.

„Arklys“ koja sniegą kasa:
– Trauk roges, per kaimą vežam.
Tegu žmonės ją badys
Pirštais, gal atkus širdis?

Laužas traška, liepsnos kyla,
Fit, padurkai „Morės“ svyla!

Būryje juk, ne po vieną,
Iš kiemų mes vejam žiemą.
Šok į ratą, linksmu duši,
Saulė tirpins pusnies gūžę.

Petys glaudžia petį, linksma,
Kai širdis į širdį linksta.

Užgavėnės metuos – sykį,
Gavėnia eis, stos Velykos.
Dievas kelsis, kankliai gros,
Pievos Lietuvos žaliuos.

Jonas sės, Onelė keps
Ir duonelę sviestu teps!