Valdovai prakirto istorinę eketę,
Kad Letė paplūstų nevaldomu polaidžiu.
Be Kūdikio šventą Mariją kas matė?
Kas gedulu nimbo šviesybę apjuodino?
Kas žodį be turinio mėtė be saiko,
Kol gentys sutrikusios ėmė trupėti,
Kol šaknys sutrūko ir vietos, ir laiko,
Kol Viskas pažiro, užvaldomas nieko.
Žiūriu į skaidrėt nepajėgiančią Letę —
Vanduo mėšlui grimzti dar trukdo, kaip trukdęs.
Gyvenimas vienas. Jis duotas Mylėti,
Ne gentį artojų kaip malkas — į ugnį,
Valdovai nukaršta, paminklai nuskęsta,
O vandenys Letės nuplauna netiesą.
Duok, Dieve, jėgų karo siaubui iškęsti
Ir velnią nuplaut nuo paauksinto krėslo.