Dešimtas skyrius. Užmaršties pasaulis

Į tylųjį Užmaršties pasaulį nė vienas bailus žmogus dar nekėlė kojos. Čia negalėjo prasiskverbti net menkiausias saulės spindulys, todėl viską gaubė amžina tamsa ir pažeme slenkantis tirštas rūkas, pro kurį sunkiai sekėsi ką nors įžiūrėti. Nors žiūrėti į ką nė nebuvo, pro tirštą rūko dangą tegalėjai matyti vien pajuodusias medžių šakas, besistiebiančias tik į dar juodesnį dangų. Akimirką atrodė, jog tai ne šakos, o pasmerktųjų sielos, bandančios ištrūkti į laisvę. Tas jausmas taip stipriai nuodijo protą, kad pabuvus čia ilgiau galvoje ėmė skambėti kraupūs jų vaitojimai, užpildantys bežadę tylą. O gal vis dėlto tai nė nebuvo vaizduotė?

Gūdi Šnabždesių giria driekėsi per visą Užmaršties pasaulį, nepalikdama nė vieno tuščio lopinėlio, įleisdama savo šaknis giliai į žemę ir siurbdama iš jos visus gyvybės syvus. Tik ten buvo galima pasislėpti nuo šmėklų, bandančių įsitempti į savo pasaulį kiekvieną už gyvybę kovojančią sielą. Būtent dėl to Ravena privalėjo išlikti, kad grįžtų atgal į savo kūną. Nedidelis jos siluetas slankiojo tarp tankiai suaugusių medžių ir žeme kaip gyvatės šliaužiančių vijoklių. Jos veidas atrodė kaip niekad liūdnas, bet susikaupęs, o žymė ant kaktos žibėjo raudonai, taip rodydama, kad jos gyvybė kabo ant plauko. Tamsūs drabužiai buvo prigludę prie kūno, einant į priekį mėlynas apsiaustas vilkosi žeme, bet liesos rankos stipriai gniaužė prie krūtinės sagtį, neleisdamos jam nukristi.

Galvoje skambėjo gausybė balsų, maldaujančių pagaliau pasiduoti. Reikėjo įtempti ausis ir užsimerkti, norint jų atsikratyti ir išgirsti iš visiškos tamsos apgaubtos girios sklindančius neramius garsus. Lyg ir pelėdos ūbavimas nuvilnijo tarp medžių ir staiga visos apylinkės nuščiuvo. Atrodė, tarsi viskas čia būtų gyva. Bet tai greičiausiai buvo tik iliuzija. Viskas, kas supo mergaitę – tik šmėklos, ir nieko daugiau, kas atkreiptų jos dėmesį.

Tačiau dabar kur kas labiau rūpėjo išgyventi. Ravena nujautė, jog be jos ir šmėklų čia tykojo dar kažkas, tik ji neįstengė nuspėti kas. Tarp daugybės svetimų aurų aplinkui pleveno tyra, pažįstama energija, suteikianti jai vilties, kad galbūt pavyks iš čia ištrūkti, jei tik išgyvens dar vieną naktį. Sunku buvo pasakyti, kada čia diena, o kada naktis, nuspėti galėjai vien iš šmėklų, kurios aktyviai puldavo tik naktimis, kai tekdavo medžioti sielas. Dienomis jos būdavo tarytum įkalintos medžiuose, bet kartais sugebėdavo pačiupti Ravenai už rankų ar kojų. Tokiu būdu jos tikriausiai į pražūtį pasiuntė begales žmonių, galbūt todėl jai atrodė, kad medžiuose ne tik šmėklos.

Ravena minutėlei stabtelėjo pailsėti, bet netrukus vėl pajudėjo iš vietos. Šmėklos lūkuriavo visai netoli, slėpėsi medžiuose ir laukė, kol galės išlįsti ir priversti ją pasiduoti, juk toks buvo jų darbas. Dvasių karalystė nuo Užmaršties pasaulio tuo ir skyrėsi, kad ten gyveno dvasios, galinčios padėti pranašauti ateitį, daug žinančios, o čia – vien šmėklos, paliktos likimo už blogus darbus, padarytus, kai dar buvo žmonėmis...

Beslinkdama tolyn, Ravena greitai pasiekė nedidelį šaltinėlį, kuris net iš tolo blizgėjo kaip sidabras. Atsitūpusi mergaitė panardino į jį rankas, stebėdama, kaip srauniai teka tobulai švari tėkmė. Vanduo buvo šaltas kaip ledas, bet maloniai gaivino, tad pasisėmusi jo delnais, Ravena pakėlė rankas sau prie lūpų. Smulkūs lašeliai tiško atgal į šaltinį, tekėjo rankomis ir varvėjo ant sulenktų per kelius kojų. Užsimerkusi ji juto malonų vandens skonį ir atrodė, kad daugiau nieko ir nereikėjo.

– Ravena? – staiga artimas švelnumas užpildė širdies tuštumą ir mergaitė atmerkė savo mėlynas, nuostabos kupinas akis.

– Gordonai? – sukuždėjo sau pačiai nepažįstamu balsu, skubiai pakildama nuo žemės. – Ką jūs čia veikiate?

– Kaip matai, patekau į Užmaršties pasaulį, nes mano kūnui gresia mirtinas pavojus.

– Ar tai reiškia, kad mirsite kartu su manimi?

– Negalvok apie tai, mes iš čia ištrūksime. Dar yra galimybė išsigelbėti, tereikia įveikti šmėklas ir sugrįžti į savo kūną.

Ravena tai puikiai žinojo, bet vangiai įstengė patikėti, kad pavyks tai padaryti, tad nesumodama, ką pasakyti, tik tvirtai sugniaužė kumščius. Gordonas tuo metu išniro iš jį skandinančios tamsos. Dabar jis stovėjo kitoje šaltinio pusėje, ryškiai žalios akys švietė tamsoje.

– O kur mano kūnas? – susijaudinusi paklausė mergaitė. – Vis dar pas mano tėvą? Žemutiniuose požemiuose?

– Deja, bet atsakyti negaliu, – jis nukreipė žvilgsnį į akmenuotą šaltinio dugną, kur plaukiojo daugybė mažyčių žuvelių. – Kartu su Arela ir Eliza kūrėme planą, kaip jus su Goda ištraukti iš požemių, bet nesugebėjau pasipriešinti Melburnui ir Arela išvyko gelbėti jūsų viena. Nežinau, ar jai pavyko, ji nujautė, kad tu čia ir, pasirodo, neklydo.

– Dėl jūsų būklės kaltas Melburnas? – nustebusi ji kelis kartus sumirksėjo.

– Agnesė grįžo pas mus, o jis norėjo ją atsiimti ir...

Jis nutilo, bet Ravena ir be žodžių viską suprato. Turėjo džiaugtis, kad Agnesė gyva, bet būdama tokios būklės džiaugsmo nejuto, juk galbūt neturės progos su ja susitikti. Vėl pakėlusi akis į Gordoną ji bandė suprasti, ką jaučia jis, bet iš ramios veido išraiškos neišskaitė visiškai nieko. Tuo metu jai prieš akis iškilo sesers paveikslas. Tačiau kodėl? Kodėl matydama tą žvilgsnį vis prisimindavo Rebeką? Tos smaragdinės akys... jos... toks stulbinantis panašumas... Joms neteko bendrauti labai ilgai, nes Rebeka pakliuvo į Tasdaro nelaisvę, bet ji buvo tikra, kad neklydo, tik niekaip neįstengė suprasti, kaip jos sesuo gali būti susijusi su Gordonu. Net jų magiškos energijos atrodė labai panašios, kas tik dar labiau glumino, nes net Goda turėjo kitokią, o ji buvo jo duktė. Tad vis dėlto kodėl jai prieš akis stojo būtent Rebeka?

Staiga po girią pasklido aiškus pelėdos ūbavimas ir oras aplink juos ūmai atšalo, rodydamas, jog šmėklos kažkur netoliese. Ravena išsigandusi apsidairė, o Gordonas sunerimęs pakėlė akis į dangų.

– Turime gelbėtis, kol dar neatėjo naktis, – rimtai ištarė jis. – Kitaip žūsime ir pateksime pas Mirties demoną.

– Bet kaip mums gelbėtis, jei neįveikę šmėklų nesugrįšime į savo kūnus? – nusivylusi paklausė Ravena. – Tai beprasmiška, mes niekaip nuo jų nepaspruksime...

– Galime išvengti susidūrimo su visomis šmėklomis iš karto ir įveikti jas po vieną, bet ar ilgai išbūtum nekvėpavusi?

– Žinoma, kad ne, – pakraupo ji. – Kaipgi kaučiausi nekvėpuodama?

– Tik tokiu būdu bent kelioms minutėms prailgintume savo gyvenimą. Jei nekvėpuosime, šmėklos nejus mūsų esybės. Jos nieko nemato ir puola pagal menkiausius garsus, – paaiškino jis. – Žinoma, norint sugrįžti į savo kūną, vis tiek reikia įveikti jas visas, tad ilgai slėptis negalėsime.

– Man niekada nepavyks to padaryti. Niekada...

Ravena susigraudinusi pažvelgė į šaltinio vandenį, ir tik dabar, tarp pilkų netaisyklingų formų akmenų dugne, pastebėjo daugybę žibančių kristalėlių.

– Ką tai reiškia? – nesuvokdama ji pakėlė akis į Gordoną, tikėdamasi, kad jis atsakys.

– Šaltinis parodo, kiek šiuo metu žmonių kovoja su mirtimi, – pasilenkęs arčiau jis parodė į du kristalus. – Štai šitie esame mes. Ametisto akmuo simbolizuoja tave, o smaragdo – mane.

Įdėmiai žiūrėdama į blizgančius vandenyje brangakmenius, mergaitė bandė suprasti, kaip jam pavyko aptikti juos iš daugelio kitų.

– Bet kodėl tada nemačiau čia nė vienos sielos, tik šmėklas?

– Užmaršties pasaulis labai didelis, stebuklas, kad man pavyko tave sutikti.

– Bet tai juk reiškia, kad ir šmėklų čia nesuskaičiuojama galybė. Kaip mums jas įveikti?

Tačiau atsakymo Ravena nesulaukė ir vis dar nepakeldama galvos nepastebėjo išblyškusio Gordono veido. Kurį laiką jie stovėjo tylėdami, abu stebėdami energingą šaltinio tėkmę, bet sukilus vėjui ir neramiai sujudus medžiams žynys sukruto savo vietoje ir eilinį kartą nukreipė akis į dangų.

– Ateina naktis, – neramiai ištarė. – Čia ji trunka daug ilgiau nei įprastai. Turime ruoštis, bet nesijaudink, dabar tu ne viena.

Mergaitė atsitraukė nuo šaltinio, norėdama kažką pasakyti, bet staigiai apsigręžusi suriko iš siaubo. Iš tamsos išnirusi šmėkla tiesiai pro ją puolė Gordono pusėn. Sureagavęs žaibo greičiu, jis nukreipė į ją psi energiją ir šmėkla klykdama išnyko lyg dūmas. Tuo metu tarp medžių sušmėžavo dar daugiau siluetų. Visos tos šmėklos atrodė vienodai, su persišviečiančiais žmogaus formos kūnais, bet visiškai neturinčios veidų, tarsi būtų praradusios savo asmenybę ir nebegalinčios prisiminti savo ankstesnio gyvenimo.

Ravena žengė žingsnį atgal, nežinodama, ko imtis pirmiausia, juk jų čia buvo tiek daug, net ir dviese jie nesugebės jų įveikti. Bet už ją nusprendė Gordonas, pačiupdamas ją už rankos ir leisdamasis bėgti kuo toliau nuo šmėklų. Jis judėjo neįtikėtinu greičiu, akys buvo įsmeigtos į tolį – ieškojo kelio. Ravena pasijuto nepatogiai, tarsi būtų jam našta. Troško bėgti pati, bet neįstengė praverti lūpų, tad leidosi jo vedama, tikėdamasi, kad greitai pavojus praeis ir jie galės sustoti. Atrodė, lyg Gordonas skrietų tarp medžių, Ravenai vis vaidenosi, jog jis tuoj susipainios tarp šakų, bet vos tik prieš akis pasirodydavo kliūtis, jis akimirksniu pasitraukdavo. Mergaitė norėjo būti tikra, ar šmėklos seka jiems iš paskos, tačiau bijojo apsigręžti, juk kur kas svarbiau buvo susitelkti į kelią.

Po kurio laiko Gordonas sulėtino tempą ir apsidairė. Įsitikinęs, jog šmėklų aplinkui nėra, pagaliau paleido Raveną.

– Trumpam būsime saugūs, – ištarė, pasilenkdamas arčiau jos ir uždėdamas rankas ant pečių. – Man atrodo žinau, ką reikia daryti, norint jas įveikti. Tu esi pusiau demonė, ar ne?

– Taip, – linktelėjo ji. – Ar tai reiškia, kad turiu prižadinti savo vidinį demoną? Bet aš neįstengsiu jo suvaldyti, o tada...

– Ne, ne tai norėjau pasakyti, – akimirką jis žvelgė į tamsą ir klausėsi, ar neartėja šmėklos. – Būtų kur kas geriau, jei panaudotum galias, kurias paveldėjai iš savo mamos, o ne iš tėvo, juk ji taip pat nepaprasta.

– Turite omenyje tai, kad ji yra Averina?

– Taip, būtent tai. Žinai, ką tai reiškia? Arela turi savyje dievų kraujo ir dalis jo atiteko tau. Tavyje slypi ne tik demono, bet ir deivės Fantazijos galia, kurią panaudojusi galėtum įveikti šmėklas ir nereikėtų rizikuoti, kad neprarastum savo žmogiškumo.

– Bet kaip man jas panaudoti? – sunerimo mergaitė. – Visą laiką naudojausi savo tėvo galiomis, nes tik jas galiu iššaukti. Mama bandė man padėti naudotis galiomis, kurias gavau iš jos, bet man nepavyko.

– Šiuo metu jos tikriausiai miega, bet jei tau pavyktų tas galias pažadinti, galbūt jos būtų net stipresnės už Tasdaro.

– O jeigu niekada nesužinosiu, kaip tas galias atskleisti? – prikando lūpą Ravena. – Aš negaliu ilgai delsti, kitaip mums abiem galas.

– Tu privalai pamėginti, tik labai savęs nespausk, gerai? – jo rankos palengva atsileido. – Tai šviesos energija, galinti įveikti blogį, susikaupusi apčiuoptum ją savyje. Prisimeni, tavo galios stipriausios tada, kai jomis tiki, juk vos pradėjusi abejoti savimi jas prarandi, ar ne?

– Jūs teisus, – dar kartą linktelėjo ji. – Aš pasistengsiu.

Pasklidus vaitojimui, Gordonas įsmeigė žvilgsnį į medžius priešakyje, ruošdamasis bet kurią akimirką pulti, bet niekas taip ir nepasirodė.

– Turime saugotis ne tik Šmėklų gvardijos, bet ir paties Aladoro, gyvenančio kažkur čia esančioje Juodojoje pilyje. Susikaupk ir negalvok apie mane, kitaip pralaimėsi.

– O kas tas Aladoras? – įsitempdama ir taip pat ruošdamasi kautis paklausė Ravena.

– Jis valdo Užmaršties pasaulį ir visas tas šmėklas. Tarp jų kažkur slepiasi ir jo duktė Erinija, serginti Šnabždesių girią. Saugokis Furijos galių, jos labai pavojingos.

– Bet kaipgi jūs? Ką darysite? – nevilties kupinas mergaitės žvilgsnis įsmigo į Gordoną. – Jeigu man pavyks atskleisti tas šviesos galias ir įveikti šmėklas, jūs vis tiek liksite čia, nes kiekvienas kovoja už savo gyvybę, ar ne?

– Sakiau dėl manęs nesijaudinti. Man jau nebedaug liko, tad galbūt mūsų keliai čia ir išsiskirs.

Ravena suprato, jog Gordonas kažką nuo jos slėpė, bet ir klausinėdama tikriausiai nieko nebūtų išpešusi. O jis žvelgė į ją ir šypsojosi, tačiau jo veide nesimatė jokio džiaugsmo. Kodėl jis taip elgėsi? Kaipgi ji galėjo apie jį negalvoti, kai jis taip stengėsi, norėdamas išgelbėti ją? Juk jie turėtų padėti vienas kitam, kad ištrūktų iš Užmaršties pasaulio drauge... Ji nepaliks jo čia vieno, neišeis, kol nebus tikra, kad išeis ir jis.

Staiga Gordonas griebė Ravenai už rankos ir metėsi už medžio, tvirtai prispausdamas ją prie savęs, aršios jo akys pervėrė horizontą. Tik pasekusi jomis, mergaitė netoliese išvydo daugybę šmėklų. Visos tarsi viena, jos žygiavo tolyn vingiuojančiu keliu. Žynys sulaikė kvėpavimą ir uždėjo Ravenai delną ant burnos. Stengdamasis kuo tyliau, jis pasilenkė prie pat žemės ir pirštu parodė tylėti, tada patraukė ranką ir praskirstęs krūmus žiūrėjo toliau. Stebėdama šmėklas, Ravena taip pat prigludo prie žemės. Neapskaičiuojama gausybė jų artėjo Juodosios pilies link, kur prie vartų stovėjo ir pats jų šeimininkas. Iš toli buvo sunku įžiūrėti jo veidą, iš po juodo kaip naktis apsiausto išryškėjo tik raudonai degančios akys ir pašonėje kabantis kalavijas.

– Aladoras, – nė nekrustelėdamas sušnibždėjo Gordonas.

Ravena nežinojo, ko jie turėtų imtis, norėjo jam padėkoti už tai, kad jai padeda, bet tylėjo, stengdamasi kuo rečiau įkvėpti oro, kad tik šmėklos neaptiktų jos auros. Prie Aladoro stovėjo nedidelė mergaitė, galbūt net keliais metais jaunesnė už ją. Jos plaukai buvo tokie pat juodi, kaip tėvo, supinti į dvi storas kasas.

– Erinija, – Gordonas dar kartą pažvelgė į Raveną, kuri išplėtusi akis žiūrėjo į jį. – Ji tik atrodo jauna, nors iš tikrųjų jai jau keli šimtai metų. Aladoras užbūrė savo dukterį, kad ji amžinai būtų vaikas, tokiu būdu tramdydamas joje slypinčias Furijos galias. Jai augant, galios taip pat augtų, kol galiausiai taptų nebesuvaldomos.

Mergaitė tik dar labiau pakraupo nuo jo žodžių, o Gordonas giliai atsiduso, vėl įsmeigdamas akis į tolį. Pati ji nedrįso pajudėti, nes kiekvienas judesys galėjo reikšti labai daug, tačiau papūtus stipresniam vėjui sužvarbusi nusipurtė. Tuo metu Gordono veidas išblyško, rankos ėmė virpėti iš neapsakomo siaubo, bet genamas savisaugos instinkto jis staigiai metėsi į šalį.

– Ne! – atsiplėšdama nuo jo visu balsu suriko Ravena.

Blanki šmėkla sklendė vos per metrą nuo jų. Puolimas buvo toks netikėtas, jog Gordonui nepavyko išsisukti – pamėklė klykdama apsivijo jį savo vijokliškomis ledinėmis rankomis ir ėmė tempti į girios glūdumą. Jis priešinosi, bandė ištrūkti, bet nepajėgė pasinaudoti savo galiomis, o Ravena norėjo pulti jam į pagalbą, tačiau kažkas laikė jai už rankų. Kad ir kiek ji blaškėsi ir muistėsi, viskas buvo veltui.

– Nesipriešink, vis tiek pralaimėsi! – staiga pasigirdo žodžiai už nugaros. Ravena pajuto stiprų smūgį į galvą ir griuvo ant žemės. Sąmonė iš lėto ėmė temti.

– Aladorai! – Šnabždesių girioje nuskambėjo bepranykstančio tamsoje Gordono balsas...