Stichijų sąšauka — miglotoj paslapty.
Iš lašo pirmo tvinsta drumstos upės.
Esminis veiksmas — ar tirpsti, ar netirpsti,
Alkiu ir troškuliu į saulę atsisukęs.
Tiek to pavasario, kiek gyvojo vandens,
Kad gyvastis po kiautu sujudėtų,
Kad grumstas geistų pusnį nusidengt,
Nes ne pasausėliams lauke geriausios vietos.
Tai judesys, kažkur tavy giliai —
Stambioj kraujagyslėje sutrupėjo ižas.
Varveklių duženomis žvilga pašaliai.
Nuo vieno gurkšnio būtos jėgos grįžo?
Atkusk, prabusk, jei veržia kailiniai,
Ieškoki to, kas kvies išnirt iš odos,
Kas tau miglotą paslaptį atskleis,
Kaip nektaru saldžiausiu virsta užsilikęs nuodas.