Trapi tampa būklė,
Kai lemtingas nuskilęs menkiausias fragmentas,
Kai odos maiše – raukšlių raukšlės
Paslėpt bejėgystės neišgali.
Meldeisi?
Keiksnoji,
Kad maudžia sparnus nusimetusios mentės.
Ant stalo pyragai,
O tau – tik be pavilgo duonos abišalė.
Gal gaudai dienas,
Kur plaštakėm kažkur nuplazdėjo?
Gal nori nupurtyti šerkšną,
Kuris ševeliūrą išdarkė?
Gal vardą atminti bandai,
Likai kam skolingas lyg atlygį paprastą dėkui,
Ar tą, kurs nuo žodžio išsprūdusio tavo
Sopėjo, kentėjo ir verkė?
Išplautum, nušveistum
Tikrąsias ir menamas nuodėmes,
Bet ašarų liaukos dar vakar lyg dykumos sausos.
Likučiai nektaro sugižo ir gali ragautoją smalsų nunuodyti.
Jei dovana tu netapai,
Kam svaigt, kad įvertins kaip auką?
Užsidaro glėbiai –
Nutrupėjo tavieji svarbiausi fragmentai,
O likučiai pilki besugundo ne bitę,
Tik zirziančią musę.
Kai ateina žiema,
Laimingesnis ne dideliu buvęs, bet menkas –
Paprasčiau bus trupėti,
Paprasčiau bus nebūti.