Nepasmerk manęs, neteisk... Dievas tokią jei sukūrė,
Kaltę nuodėmės atleis, skleis vilties raudoną burę.
Meilė degina, žinau, ir šiandien skrendu į liepsną
Lyg drugys, mirt nebijau, pereičiau pragaro lieptą

Raukšlę dėviu, pražilau, bet širdis, širdis... čigonės –
Išdidi, ji nemaldaus, nepelnytos sau, malonės.
Daug kelių, kelias platus priekin veda, džiaugsmu girdo,
Meilės žymi jis vardu, laimina atlapaširdę.

Tu nekeik manęs, nekeik... man prakeiksmas neprilimpa.
„Ne tokia“, ratu apeik, bruožai mano... Dievui tinka.
Ugnį, vandenį... žinau, nebijau seniai aš nieko,
Sau niekad nemelavau, basnirčia svajone bėgu.