Atbėgs pavasaris, atmerks žibutės žiedą
Ir melsvos akys žvelgs vėl į tave.
Gėrėsiesi, kaip paukščiai medžiuos gieda
Ir bus taip gera bundančiam miške.
 
Pamiršk tada minutei kasdienybę,
Juk laukei šios akimirkos ilgai.
Lai neša vėjas toliais baugią žinią,
Kad vis dar kenčia žemėje vaikai.
 
Praeina žiemos, šalto vėjo šėlsmas,
Praeina audros, politiniai tvanai,
Nušvinta saulė vieną rytą vėlei,
O žmogus žmogų sveikina linksmai.
 
Žinau, sunku, sunku save paguosti,
Kai tokios niūrios dienos prie akis.
Tačiau tikėk, nereikia abejoti,
Žibutės būtinai šlaite pražys.