Letė neužšąla

Vasario nuojautos it ledas nebetvirtos –
Baugu juo eit, nes Letė neužšąla.
Kur bepažvelgsi – mirtys, mirtys, mirtys.
Vadai nukriošę slenka link finalo.
Svita, meluojanti be gėdos, auksu žiba,
Kalbas kadaise perka ir parduoda.
O Letės krantas – aiškios tikros ribos.
Ant kelto budintis nudrengs ne rūbą - odą.
Nenusiprausi čia, tikrai neatsigersi,
Nes tuoj bus poplūdis, negyvus neš už vingio.
Ne daugiažodė neviltis „Katarsio" –
Gyventi geidžiantys jauni argi lamingi?
Kiek vyrų krinta tarsi medžio lapai?
Kiek lieka kūdikių, kam teks paaugt be tėvo?
Vadai be proto vengia savo kapo.
Kai keikia žmonės, ar jų laukia Dievas?
Žuvis auksinė girdi net per ledą,
Koks iš našlių išašarotas noras.
Kiekvieną valandą – ne dieną – gedim, gedim, gedim,
Į dumblą grimztantys – tiek doras, tiek nedoras.
Nijolena

2025-02-25 16:27:46

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2025-02-25 17:50:24

Jūs turit sugebėjimą -išmintingai  ir prasmingai kalbėti žmonėms eilėraščiais,  pavedžiojant juos po jausmų labirintus ir net išsakyta karti tiesa atsispindi įtaigiai.
 


  1. NAŠLĖ
    Išėjo karys, paliko pravertas duris,
    Pabučiavęs vaikutį ir žmoną
    Dingo už posūkio, nežinojo ar grįš,
    Ar išvys savo mylimą ir sūnų?
     
    Pasitiko jį pasiklydus kulka
    Ten kur mirtį pasėjo šakalai
    Ten kur vis dar naktis, ne diena
    Ir sviediniai sproginėja be galo,
     
    Ėjo našlė be dangaus malonės,
    Ir sielvartas įsikibęs vis laikė,
    Ėjo gatve vos paliesdama žmones,
    Pati už savęs ji dar laikės.
     
    Čia karaliavo mirtis užėjus,
    Pro langų akiduobes siautėjo vėjas
    Čia mirė žmonės, degė namai,
    Suanglėję skrido su pelenais.

    Kažkur dundėjo  karo patrankos,
    -Mamyte, eikim namo! –
    Ištars vaikutis, įsikibęs už rankos,
    Tačiau, kur eiti? Nebėra jau namų.
     

    Ar besušildys vėjas savu dvelkimu
    Ir medžiai šventa žaluma?
    Ar pagiedos paukštis prie namų?
    Ar besugrįš sodybon ramuma?
     
    Skrajoja vienišas rudenio lapas,
    Kur kapų kolonada ir mirties kvapas
    Ten kas rytą lankosi našlės
    Ir prie jų prilipus vienatvė.
        
                      Angelija Kubilienė.

    Karas vienodai negailestingas tiek vyrams, tiek moterims: iš vyrų paima kraują, o iš moterų ašaras.



  2.  


 
 

  1.  



  2.