Ištiesini save, sukumpusią,
Kada bandai priderinti spalvingo šilko skarą,
Bandai apgaut aplinkinius, gal ir save,
Kada tepiesi sluoksnį grimo.
Juk užsimiršo pažadai,
Kuriais paplūdo žaros,
Nes Laikas pralėkė,
O tu – it užsilikusi – prie tuščio lauko rymai.
Ne vėjas net –
Tavy sujudintas gyvųjų syvų lašas
Pasikėsina į drūzgus smulkiausius sąmonę sutrupinti.
Praeis diena be pasvajojimų,
Sapnus be tikslo krapštant.
Nė nejunti be nešulio, dėl ko vėl susikūprini.
Koks keistas dėja vu* kartojamas it koks kankinimas.
Sopėjimai išmokys jausti anatomiją.
Būties tuštumą kamšo
Koks kryžiažodis, romanas lėkštas, senas kinas –
Likutis Laiko nebeišmatuojamas.


dėja vu* – įspūdis, kad kažkas jau yra išgyventa anksčiau