Iškalbėsiu šiandien savo tiesą,
Širdgėlą išlaikyti – nelengva.
Vysčiau šiltą, vyniojau vėsų,
Bet išsaugojau meilės dangų.

Ne eilėraščiai, minčių trintys,
Negandos palengva išbluko.
Man iš nuotraukų akys spindi,
Jas iš gedulo iškeliu rūko,

Nes kiekvienos – saugomas grožis,
Lūpos meilų žodelį tarė.
Lyg giria sužaliuoja, ošia
Ir palinki, ne bloga, gera.

Aš – į priekį ir jie – į priekį,
Tuo – stipri, viltį gyvą išpiršę.
Tai, kas gera, paviršiuje lieka,
Už juos groju visu dešimt pirštų.

Jie, manau, sielos muziką girdi,
Būna, atneša į sapnus natą.
Kartais tvarsto (lyg girtas) kirtį
Ir praleistą raidę pamato.

Bet niekuomet nesibara skaudžiai,
Erzina „į šešias žvakes keičiam?“.
Galvą nulenkiu giminės liaudžiai:
„Na, nebūtumėt, žalty, žemaičiai!“