Svogūnų ankstukai, ant palangės sutūpę,
Pro stiklą šerkšnotą pavasario dairosi,
Nors ižą kilnoti vos pradeda upės,
Nors tyli – gal snaudžia – čiulbuojančių aistros.
Ankstukai pagauna ilgėjantį spindulį
Ir patys nustemba, kaip sparčiai ištįso.
Aure, tirpsta šerkšnas ir matosi inkilas,
Ir sodas kieme, gausiai apsnigtas visas.
Smalsu. Žalios nosys, aure, jau per sprindį.
Dar kiek, ir palies viršūnėlėmis dangų.
Pavasaris? Argi? Jo dar nematyti.
O gal jis – ankstukai, sutūpę prie lango?