Koks klastingas vasaris —
Jo nutiestas ledas — ne tiltas, jis traškantis, plonas.
Nori aukso žuvies?
Ar įvertins kas žvejo gyvybę?
Žalios ietys žiemkenčių pusnynuose kaunas dėl duonos,
Kai barsukai, apvirtę ant šono, be sapno iš naujo įmigo.
Liksiu šiandien namuos,
Nes ugniakuro pasakos ilgos.
Kas gi kitas atmels mano nuodėmę šnypščiančiai malksnai?
Kantriai lauksiu išplūstančios kraujyje posmo dainos,
Kurios priedainis dar neprisirpo —
Mano augalo genas beglostančio spindulio alksta.
Nesibark, neburnok,
Kad vis laukti ir laukti. Prailgo?
Striukas laikas vasario nenueis niekur traškančiais sausledžio tiltais.
Anava, ant pusnies tarsi pažadas pėdsakų kilpos.
Krinta šerkšnas nuo vėjo po saują — it elgetai jo nepasotinę miltai.