Sulaikyk, vyšnele, debesį raudoną,
Tegul plaukia jis pro kitą miško šoną.
Pasitikim šviesų, baltą debesėlį,
Kuris žemėn meilę, gėrį sėja.
 
Greit pavasaris šlaitais atbėgs,
Tūkstančiai žibuoklių sužydės,
Supsis kovas ant žilvičio žalio
Prie linksmai čiurlenančio upelio.
 
Gal prie jų ir aš ramybę rasiu,
Sunkią žinių naštą nusimesiu,
Kad nelemtas, pragariškas karas
Ukrainai juodą kryžių kala.
 
O gal ne? Dar užkukuos gegutė
Ukrainai amžiams likt ir būti
Didvyriais tikrais, būt pavyzdžiu kitiems
Nepavargstančiais kovotojais šalies.
 
Taip norėtųsi taikos balandžio tikro,
Ne iš verslų narvo, apgaulingų cirkų.
Taip norėtųsi, kad vėlei džiaugsmas,
Dainos, muzika pasauly siaustų.