Pakilusi Milikonių kalnu į Šilainius, Ruta netrukus išsuko į autostradą ir patraukė Klaipėdos link. Seniai ji į tą kaimą paskutinį kartą važiavo. Tikrai seniai. Šaltas ruduo buvo, klampojo per pažliugusią pievą visi, į namą purvo prinešė, kurmiarusius išmaknoję. Gal prieš dešimt metų? O gal ir dar seniau – mintyse pradėjo skaičiuoti, kiek gi tuo metu galėjo būti Radvilei. Taip ir bus – kur kas seniau, dukrytė buvo dar visai maža žiopliukė, tikrai ikimokyklinukė – aprengta kombinezonu, vis taikėsi pabraidyti patvinusiame upelyje. Jiedu su Laimiu ją paeiliui ganė, saugodami nuo to tamsaus vandens. 

Neviliojo Rutos tas kaimas – toks kaimas. O jei būt visai sąžiningai, jos neviliojo joks kaimas. Bet šiuo metu dar mažiau žavėjo perspektyva likti gyventi su vyru viename name. Net viename mieste ji nenorėjo būti. Tai štai sodyba ir turėjo tapti laikina stotele, vieta, kur moteris norėjo išbūti. „Išbūti…“ Kas taip sakė? Rolis…

O pavasaris jau tvirtai persirito per savo mediumą ir ko gero susitaikė, kad tuoj tuoj reiks vietą užleisti vasarai. Žvilgsniu Ruta vos ne vos gebėjo sekti kelią – sužaliavo, sužydo viskas tarsi burtų lazdele mostelėjus – raudoni didžiulių sedulų kamienai jau nestyrojo nuogi, o drąsiai rodė žalius aprėdus, forzitijų krūmai jau ir nužydėt baigė, jų geltonį keisti bandė vienas kitas saulėtas rapsų žiedynas, sušildydamas ir pašviesindamas sodriai žalią lauką. Kiek toliau nuo kelio, turbūt buvusių sodybų vietose baltavo žiedais apsipylusios, jau seniai sulaukėjusios obelys. Ar Ruta niekada nematėpavasario? Kodėl šiandien tas vaizdas ją taip kerėjo?  Atsipalaidavusi gėrėjosi tais negrabiai sulopytais, lyg rėžiais išdalintais margaspalviais laukais. Nagi… Kažkaip graudžiai ir varganai skambėjo tie sulopymai. Ji laisvai atsilošusi sėdynėje grožėjosi pavasario susiūtu, upeliais nudygsniuotu skiautiniu.

Nė nepastebėjo, kaip privažiavo saviškį dešinį posūkį – jei ne dėl viso pikto įjungta navigacija, būtų taip ir nulėkusi tiesai, į Klaipėdą. 

O pasukus – jau vieni juokai beliko, jei Rutos atmintis neapgavo, sodyba buvo nelabai toli  plento. Gal dešimt, gal penkiolika kilometrų. Dešimt kilometrų gero asfaltuoto kelio. Ant kurio ten kalnelio jos sodyba? Artėjant prie miestelio, tai vienoj, tai kitoj vietoj matėsi žydinčiuose soduose ar mažyčiuose miškeliuose pasislėpusios gyvenamos ar visai apleistos vienišos sodybėlės. Laimis grįžęs  iš kaimo vis pakartodavo – „O mūsų seniukė eglė stovi, nenuvertė vėtra kiemo gražuolės“. Reikėjo ieškoti eglės.

O štai ir ji – viena tokia – plati, šimtametė.

Ruta jau suko į savo keliuką, mintyse stengėsi atgaminti kur namas, kur šulinys, ūkiniai pastatai, upelis, kai staiga prisiminė, kad raktą, raktą nuo namuko tai paliko! Ji nė nepagalvojo apie tai, kad ir šitie namai rakinami.

Ji nuvažiavo tiesiai – į miestelį. Reikėjo rasti žmogų, kuriam jie kažkada paliko raktą. Vis bandė prisiminti, kokiame name gyveno ir kas gi buvo tas žmogus, visus tuos metus prižiūrėjęs jos sodybą. Prieš akis iškilo kažkokie apleisti raudonų plytų griuvėsiai – kadaise matyt didelio pastato būta. Aplink molis, statybos. Viską murkdantis lietus. Ir kažkur už viso šito – tvarkingas namukas. Berods, tame nedideliame namelyje ir gyveno vyrenė pora, tuomet sutikusi jiems talkinti. 

Ruta per miestelį važiavo lėtai, neskubėdama irsmalsiai, nuoširdžiai nustebusi dairėsi aplinkui. Nieko, nieko panašaus į tai, kas buvo likę jos prisiminimuose! Tokios metamorfozės tiesiog stulbino. Žinoma, tiek laiko jau prabėgo! Tiek metų. O ir brandus pavasaris jau buvo pažadinęs sodus, gėlynus, apklojęs aukštus alpinariumų kalnelius puriais margais kilimais. Pradžioj Ruta stebėjosi tokia keista kaimo mada - kiekvienas kiemas priešais namą turėjo kas puošnesnį, kas kuklesnį kalnynų gėlėmis ir sukulentais apželdintą kalvelę - alpinariumą. Bet greit sumetė – juk čia taip išradingai apsodintos kažkuomet įkastos, o dabar nebenaudojamos mazuto, skirto namų kūrenimui, statinės! Ir tiek daug gyvenime matę pragmatiški kaimo gyventojai dėl visa ko paliko tokį turtą nejudindami. 

Tik  nedažnas kiemas buvo kiek labiau apleistas – matyt vyresnių žmonių gyvenamas, o gal jau tik vasaromis vaikų lankomas. Gal jau ir nebe. Dauguma namų į pravažiuojančiuosius džiugiaispoksojo naujais, pavasarį iki blizgesio  iššveistais langais, iš tolo švietė neseniai pakeistų stogų kepurėmis. Kiemuose žaliavo tiesiog išskustos  tarsi Londono parkų vejos, gausiai primargintos smulkučių saulučių žiedų. Margaritkų. Žydintys sodai, pavasariniai gėlynai, tvarkingai nukarpytos gyvatvorės. Kur tas stereotipinis varganas kaimas?

Mielas tas kaimas dabar Rutai rodėsi, nebegąsdino, nebaugino. 

Kiek toliau už kadaise buvusios turgaus aikštės, moteris pamatė aukštą raudonų plytų pastatą. Ne, ne bažnyčią. Ir tikrai nebe griuvėsius. Aplink buvo nedidukė trinkelėmis klota aikštutė, nors matėsi, kad statybų būta neseniai. Tai štai kas tas gražus atstatytas raudonų plytų pastatas – senoji miestelio sinagoga! Tikrai įspūdinga.  Už jos ir Rutosieškomas namelis. O šis jau buvo kiek pašepęs, ir tos, naujumu ir kartu amžių senove dvelkiančios šventyklos fone, atrodė tikrai mažutis ir dabar jau varganas. 

Drąsiai žengus į kiemą pro atvirus masyvius, apsilaupiusiais dažais metalinius vartus, Ruta jau ne taip ryžtingai pabendė į namo duris - gal čia visai ne tie žmonės? Su jais bendraudavo ir visus reikalus sprendė juk Laimis, ji tik sykį tą žmogelį ir tematė. Ir tai daugiau nei prieš gerą dešimtį metų. 

Lyg prieš tai ką tik už durų tykojęs ir tik ir telaukęs užeinant viešnios, ant slenksčio pasirodėsenas vyriškis. Taip, tikrai jau senolis. 

- Sveiki, ponas, – su šypsena pokalbį pradėjo Ruta, – turbūt neprisimenat, neatpažįstat, aš čia ta moteris, kurios sodybą prižiūrit. Ar aš klystu, ne tuo adresu atvykau?

- Na jau, na jau, menkas čia ponas iš manęs, – nusijuokė diedelis, gudriai prisimerkęs  ir tiriančiai apžiūrinėdamas viešnią, – Pamenu, pamenu tave,pupele, teisingu adresiuku atvykai.

- Na kaip ne ponas, ne panelė gi esat – tikras ponas – perėmė, žaismingą toną Ruta. Taip mielai, globėjiškai nuskambėjo tas dieduko “pupele”. – Gal jūs raktą turit nuo namo? Atvažiavau apsižiūrėt ir prisiminiau, kad rakto tai neturiu!

- O kaip gi, turiu, visad turiu. Tuoj. 

Vyriškis uždarė priešais ją duris ir tuoj grįžo nešinas raktu. „Atsargus, kipšas“, – su šypsena pagalvojo moteris

- Žinai, pupele, važiuojam kartu, aš tau viską  papasakosiu, palocius tavo aprodysiu. O tu jau prabočyk, kad taip šaukiu tave, gal miesčionka, supyksi gal – tiesiai į akis pažiūrėjo diedelis. Šiltai taip pažiūrėjo. Ruta tik nusišypsojo.

- Kaip, ponas, jus vadinti? Pamiršau, nepykit.

- Bolesas aš. Minelgų Bolesas, jau aštuonios dešimtys toks. Kokį vardą amžinatilsį tėvukai įdėjo, tokį ir nešioju. 

Bolesas gana vikriai ant pečių užsimetė kamufliažinę liemenę su daugybe kišenių, nuo vinies nusikabino ir užsimaukšlino ant galvos tokio pat rašto iki blizgesio užzulintu snapeliu kepurę ir po kelių minučių kelionės jie jau suko į Rutos kiemą. Nuo miestelio, kaip ir nuo kelio, sodybos beveik nesimatė – ji visa buvo apsodinta lazdynais, sedulom, medlievom, nuo upelio pusės – karklais, kurie metų metais negenimi,  nuo svetimų akių patikimai slėpė ir kiemą, ir namą.

Mašiną jie paliko ant siauro, nuo plento tiesiai į sodybą vedančio keliuko ir toliau nuėjo pėstute. Tas likusias kelias dešimtis metrų Ruta nekantravo, ėjo sparčiu žingsniu, bet kartais tekdavo vis mandagiai stabtelėti – pakeleivis vis atsilikdavo ir moteris pastebėjo, kad Bolesas šlubčiojo – dešinė koja akivaizdžiai nespėjo paskui kairę savo porą, žingsnis buvo siauresnis, lyg su įtupstu. „O klubo sąnarį jaureiktų keisti, – šmėstelėjo, – Sunku diedukui du kiemus sužiūrėt”.

-Tu, pupele, jau nepyk – žolės šiemet tai dar nepjoviau. Sugriuvom mes po žiemos su mano bobute, – lyg perskaitęs Rutos mintis, pradėjo teisintis Bolesas, – Anais metais da karvę laikėm, tai pirmą žolelę būdavo dalgiu nupjaunu, šieno pasidarau, po to susivežioju pas save neskubėdamas. Žinai, koks šienelis iš tavo kiemo! Vieni žiedeliai, minkštas, kvepiantis. Da ne taip seniai ir dvi karvytės buvo, bet kiek mumi dvieja reikia, vaikai neatvažiuoja, o jei kada užsuka – neima nieko, visko atsiveža i da mum palieka. O valdžiai statyt pieno neapsimoka, kad tą pieno betoniuką atšaldyt, ketvirtą kelt reikia, vargo daug, o kapeika maža. Tai jau prabočyk, pupele, žolė sulig keliais bus.

„Taip turėjo atrodyti Edeno sodas“, – pirma mintis, toptelėjusi Rutai į galvą, tik pamačius tą didžiulį kiemą. Jos kiemą. Kokia laimė  – kiemas tikrai buvo nenušienautas ir tai buvo jau ne pieva, tai buvo saulė – didžiulė, kvepianti medumi, vėju, vaiskiu dangumi - geltona pienių saulė. Dešinėje, arčiau upelio buvo nedidukas, gal dešimties ar dvylikos jau brandžių medžių, šviesus, dar perregimos žalumos beržynas. Ten pienių geltonį keitė laukinės raktažolės, o tarp jų, lyg atsitiktinai į svečius užbėgusios, neužmirštuolės kukliai bandėsavo akelėse atspindėti dangaus mėlynę. 

Labiau į kairę – jau ūgtelėjęs pušynėlis. Na, koks ten pušynėlis, gal kokios aštuonios plačiai besikerojančios paprastos lietuviškos pušys, pasodintos retai, turinčios vietos nesivaržydamos augti ir aukštyn, ir į šonus. Jos jau baigė žydėt, geltonos žvakės barstė paskutines žiedadulkes. Bet kaip jos dar kvepėjo – gaiva, sveikata!

O tarp pušyno ir beržyno, kiek giliau į kiemą – stovėjo Rutos mamos namas. Paprastas kaimiškas medinis namas. Nė kiek ne gudresnis, ne įmantresnis nei koks kitas kaime esantis būstas. Tačiau išdidžiai galėjo jaustis ir ne prastesniu. 

- Apsižiūrėk, pupele, dar po kiemą, po to palocius aprodysiu. Ten tuos beržiukus, pušeles, dar tavo amžinatilsį mamelė sodino. Aš jau tada jai pegelbėdavau, tai kartu iš miško ir parsivežėm. O beržiukus tai iš karjero vežėm – menki buvo, tokie be šaknų visai – iš akmenų lupom. O matai kaip išaugo! Ranka lengva buvo tavo mamelės, vaikeli. O sodas tai senesnis, dar buvusios ponios sodintas. O gal dar seniau – vaikas buvau, nepasakysiu. Geras sodas, obuoliai – medus. O ta galinė – antaninė,mažai kas beturi dabar. Kol dar valiojau –pagenėdavau. O čia prie gonkelių matai – gėlynus augino šviesios atminties Rudite. Viskas ten žydėjo,viskas – na bet tikslai nepasakysiu! Ant nieko nuėjo… Kiek visko ant nieko nueina, kiek visko…

Bolesas pasakojo, pasakojo… Ruta klausė, klausė ir… gėrėjosi. Gėrėjosi gražiai besiliejančia diedulio kalba, gėrėjosi pieva, saule, beržais, baltom  žiedų kekėm pasipuošusiomis medlievomis, šermukšniu prie pat namo, šalia prieangio  ryškiai vyšninėmis tulpėmis ir poetiniais narcizais – gėlynų likučiais. Moteris negalėjo patikėti savo akimis. Štai toks nenusakomas turtas, neišpasakytas gėris buvo taip netoli miesto, taip arti namų ir tiek metų ji nieko nematė. Nieko nenorėjo matyti…

Sode žydėjo obelys. 

Taip, Ruta gyveno Žaliakalnyje ir ten veik kiekvienam kieme buvo sodelis, vaismedžiai. Jie kasmet žydėjo, nokino vaisius. Sodai Kauno širdy buvo puikūs. Bet jie buvo įsprausti tarp namų, įkalinti mieste, iš paskutiniųjų imitavo žydėjimą, bandydami prisiminti, kaip tai darė jų laisvi protėviai. 

Ruta atsistojo po artimiausia obelim – po ta, kurios obuoliai – medus. Snigo. Snigo žiedlapiais. Balta balta daug už ją vyresnė obelis. Žila sodo karalienė. Mažyčiai balti lapeliai sukosi lėtai ir valsu leidosi į žolę, kabinosi į plaukus, pasiklysdami tamsiose garbanose. Balta buvo pieva, žiedlapiaispabalo ir Ruta. 

Ne, Ruta čia atvažiuos ne išbūti. Ji čia liks. Tai jau buvo jos namai.

- Na, pupele, matai, koks sodas? O ten slyvos, vyšnios, kriaušės. Dar uogų kiek! Viską paukščiai nuleisdavo, viskas ant nieko. O ir kiek gi žmogui reikia? Einam dabar į namą – pasiilgo namas gyvo daikto, pasiilgo.

Bolesas atrakino labai neįmantrią pakabinamą durų spyną – senovinę, sunkią, kiek aprūdijusią. Iš prieangio iškart padvelkė šalčiu ir drėgme. Tamsa. Name visi langai buvo uždangstyti storais namų audimo užtiesalais, kurie nepraleido nei dienosšilumos, nei šviesos spindulio.

- O tuos divonus nuo langų tai nusikabinsi. Čia mano moteriškė užkabino – saulė  va nei sienų, nei sofkutės, kėdžių nenubalino. Paveikslų. Gal nereikėjo, a, pupele? Dar norėjo ir baldus cieratom užklot, bet jau aš neleidau. Prabočyk, jei jau kas neįtiko. 

- Gerai gerai, ponas Bolesai, viskas labai gerai. Ačiū jums, ačiū. O jeigu norėčiau čia gyventi, ko trūksta? – Staiga paklausė ir net pati nustebo dėl savo tokio klausimo Ruta.

- Matai kaip – langai pirmiausia. Langai tai jau menki. Vienas pūzras, prapučia kiaurai juos, stiklaimatai kokie – irgi baladojasi. Anksčiiau tai plastilinu aplipindavom, bet ar taip darysi dabar, pupele. Langų reikia. O rąstukai bus geri – kas jiems gali nutikt – stogas geras, pamatai geri – tai ir sienos džiaugiasi. Svarbiausia batai ir kepurė, - reikšmingai prisimerkęs, sukikeno diedulis, - Ir šildymas čia yra -centralinis, tavo mamelė dar pasidarė. Ir vanduo iš šulinio atvestas – tik siurbliuką reik įmest. Va, skaitliukus įjugsiu ir viską turėsi – ir šviesą, ir vandenį. 

Ruta vaikščiojo po namą. Kiek pajėgė, atitraukinėjo nuo langų tuos storus  užtiesalus ir stengėsi įsileisti į namą saulę. Turbūt pirmąkart po daugelio metų sienos, kėdės, stalas, lovos pamatė šviesą. Ir atgijo, atgijo kambariai. Nuo sienos virš sofos Rutą rodos įdėmiai stebėjo nepažįstami žmonės. Tiriantys žvilgsniai nuotraukose. Senose įrėmintose juodai baltose nuotraukose – kai kur nenatūraliai  parausvintos lūpos, melsvai paryškintos akys. Spalvoto gyvenimo iliuzija - žalsvas kaspinas po nepažįstamos griežtų akių moters kaklu . Bet tos griežtos, net rūsčios akys – kodėl jos Rutai tokios artimos atrodė?

Moteris kiek išsiblaškiusi, probėgomis apžiūrinėjo nuotraukas – per daug, per daug jau potyrio buvo jos mintims.  Jau nesugebėjo į save sugerti tiek visko naujo, gražaus, svarbaus. Tik staiga žvilgsnis užkliuvo už kažko savo, pažįstamo ir kartu niekad nematyto – kraštinėje nuotraukoje į Rutą žvelgė Rudite. Mama. Trumpa suknute žirneliais, žydinčiame sode. Ir pražydusia šypsena veide. Ant rankų ji laikė mažą mergaitę. Tokią pažįstamą tamsiaplaukę garbanę  - ją, Rutą, savo dukrą. Kodėl čia jos nuotrauka?

Moteris apsidairė, ieškodama Boleso – gal jis pažinojo tuos žmones iš nuotraukų – bet jos palydovas buvo mandagiai pasišalinęs ir palikęs Rutą vieną jos „palociuose“.