Kuo tau padėt, pavasari,
Kai su žieminiais atkričiais tu stumdaisi ant skardžio?
Išaštrinti nagus ir kibt į savą sustingimą?
Ulbėt giesmes ?
Ar širsti, keiktis, bartis?
Ar likt stebėtoja ir teisintis, kad viską Dievas žino?
Nukasiu sniegą nuo takų —
Gal taip lengviau pareisi.
Išgramdysiu švariai kertes,
Nes ten nusėdo pelenai ugniakuro
Ir tirštos Laiko dulkės.
Bus akstinas judėti kraujui gyslose ir kaisti,
O ne tirtėt bejėgiškai ir nuolankiai po drobule be judesio atgulti.
Stumk žiemą.
Pažadu, padėsiu, kiek galėsiu —
Atsegsiu kailinius ir išpažinsiu drąsiai veržiant savą odą.
Gyva, gyva,
Neapsirėdžiusi pelėsiais,
Nes noriu pamatyti žydint Rojaus sodą.