Kaip keista – Ruta nejautė nė menkiausios kaltės. Anei krislelio. Ir jokio piktdžiugiško pasitenkinimo nejautė. Paprasčiausiai, įvyko kas įvyko ir tiek.  Ji ėjo apšviestu šaligatviu visai viena – buvo turbūt vėlu. Tarsi tuščia ėjo – jokia. Moteris net nebandė galvot, gvildent ar analizuoti, kas dabar įvyko. Galbūt kada nors. Turbūt – kada nors.
 
Nuo ryto Ruta pradėjo save ruošti vykimui namo. Kol kas ten, Kaune buvo jos namai, bent taip ji bandė save įtikinti. Ir vis dažniau skverbėsi mintis apie kaimą. Taip, apie tą seną, kažkada mamos vienkiemyje įsigytą namą, kuris, kaip palikimas, atiteko Rutai. Tada, po mamos mirties radusi testamentą, Ruta labai nustebo, ji išvis nežinojo, egzistuojant tokį turtą. Taip, mama visuomet buvo moteris, pilna paslapčių, neišsikalbėjimų, praeities šešėlių ir mįslių. O gal čia tik Ruta buvo per daug nedėmesinga motinos rūpesčiams, atitolusi nuo jos? Jos sugebėjo taip ir pragyventi – gerai nepažinusios viena kitos. Mama niekada nepasakojo apie savo vaikystę, apie šeimą – lyg viso to niekada ir nebuvo, tartum Rudite vieną dieną atsirado šioje žemėje visai iš niekur jau iškart suagusi, iškart su dukrele ant rankų - tame jų mažyčiame kambarėlyje Putvinskio gatvėje. 
Nors šiuo metu nebebuvo jokio skirtumo – kaime buvo namas, kurio kilme Ruta taip niekad ir nepasidomėjo. Pirmais metais jiedu su Laimiu kartą ar du buvo ten nuvykę, bet Rutai tas namas pasirodė atgrasus, nemielas, ji net vidun neužėjo, tik pasivaikščiojo aplinkui. Ir vėliau vyras jau vienaskartą ar du metuose nuvažiuodavo į vienkiemį, atvėręs visus langus, pravėdindavo seną namą, apeidavo teritoriją, kartais pats žolę nupjaudavo.Kaip mokėjo,  dalgiu. O šiaip, jie buvo sutarę su vienu vietiniu žmogeliu, kuris už sutartą kainą tą kiemą prižiūrėdavo. Patenkinti buvo visi. O Laimis,grįžęs iš kaimo, vis kartodavo, – „Geras dar namas, tvirtas. Važiuok ir gyvenk iš karto”. 
Tai štai aplink tą namą mintys ir sukosi. 
 
Trumpam prisijungusi prie interneto savo senuoju vardu, Ruta mokiniams pravedė kelias biologijos pamokas. Sugebėjo praignoruot daugybę telefonepraleistų skambučių, žinučių… Kažkaip sugebėjo. 
Ruta praalko, bet į miestą eiti vengė, vengė ten susitikti Rolį. Rolandą. Trumpam išvedus Monsinjorę, grįžusi ji papietavo Kurhauzo restorane. Skaityk vietoje, į krantinę nebeėjo. Bet sėdėjimas kambary beviltiškai slėgė, Ruta nemokėjo taip būti – tik pati su savimi, tarp keturių sienų. Taip ilgai. Negi teks išmokti? Ji apsirengė ir visgi ryžosi išeitipavaikščioti. Galbūt paskutinį vakarą Birštone.
Neskubėdama apėjo Kneipo sodą – kur ne kur  bandė rodytis kažkokie menki augaliukai, kitur tik sudžiūvę pernykščiai stabarai priminė, kad vasarą čia viskas žydėjo, kvepėjo… Dabar tik mažutės informacinės lentelės lietuvių ir lotynų kalbomis pasakojo, kur augo paprastasis čiobrelis, o kur saule mėgavosi didysis debesylas. Baseinėlis pėdoms pamasažuoti buvo tuščias ir tik sausi dar rudenį nukritę lapai dengė glotnius akmenukus.  
Šalia Tulpės sanatorijos baseino pastato apžiūrėjo Birštono banginuką – simpatiškas miesto simbolis puošėsi nauja auksine karūna. O ar ne vandeny jis anksčiau būdavo? Ten, kanale prie gydyklų – ančių apsuptas. Keičiasi viskas, keičiasi… O štai ir svajonių suolelis – toks lengvas, ažūrinis – kap ir pačios svajos. Ne, šį kartą Ruta neprisėdo.
Ir Moncę Ruta pasiėmė – vis ne vienai vaikščioti. Pasuko į priešingą pusę nei įprastai tas kelias praėjusias dienas – Vytauto kalno link. Pakrante. Temo, kiek toliau, papėdėje bolavo ryškiai apšviesta Vytauto Didžiojo ant žirgo skulptūra. To lemtingo kalno papėdėje. Kaip viskas gyvenime susiklostytų, jeigu jos trys padykusios studentės kažkada nebūtų lipusios tuo kalnu? Kuri sugalvojo užkandžiaut ant kalno? Ar ne pati Ruta? Kaip vienas vienintelis, rodos, nereikšmingas poelgis gali pasukti visą yvenimą?! O visas gyvenimas – ar ne tų atsitiktinumų virtinė? Ar tai jau dėsningumai?
 
Monsinjorė buvo rami ir klusni šunelė,  vedžiojama niekada nekėlė problemų, netampė pavadėlio. Tačiau paėjus jau netrumpą kelio gabaliuką, šunė sunerimo, pradėjo atsilikti, atsisukinėti, lyg norėdama grąžinti Rutą atgal.
-Mama! Mam! 
Ruta sustojo lyg stabo ištikta, lyg staiga apipilta lediniu vandeniu ir užšaldyta. Atsisukti neįstengė. Tai buvo Radvilė, neabejotinai - jos Radvilė. Dieve, ką dabar jai pasakyt? Ką? Kodėl, kodėl dabar?  Iki rytojaus ji pasiruoštų, ji švelniai pasiruoštų… o dabar…
- Mama! Sustok! – Dukros balsas buvo drebantis,beveik neatpažįstamas - ir niršus, ir džiugus sykiu. Pro ašaras, - Palauk, mam...
Moteris atsisuko, paleido Moncę. Šunelė džiaugsmingai skalydama pasileido pasitikti Radvilės, bet mergina jos nė nepastebėjo. Matėsi, kad ji bėgo ir dabar uždususi, giliai kvėpuodama stovėjo, laukdama Rutos. Tyliai stovėjo, daugiau netardama nė žodžio. Tik skruostais tekėjo ašaros – ir pykčio, ir palengvėjimo. 
- Radvile... Atleisk, būk gera. Aš nežinau, ką tau pasakyti, aš neturiu ką pasakyti. Ne ne, ne tai – gal turiu... Gal tik nemoku, nežinau kaip. Tu taip staiga. Atleis, man dukra. Kitą kartą aš, gerai? Būtinai, kitą kartą... – Ruta kažką bandė kalbėti, painiojosi, mintys buvo nerišlios, žodžiai padriki...
- Mama, kodėl? Kodėl šitaip? Tu įsivaizduoji, kiek visko aš prisigalvojau, tavęs neradus? Kiek visko? Aš skambinau į ligonines, mes su tėčiu lakstėm po visą Žaliakalnį jūsų ieškodami. Po to pastebėjau kad ir mašinos nėr. Tą mikroskopinį raštelį tik vėlai vakare radau. Tu neatsiliepei, niekam. Ir tetai Irutei, Patricijai skambinom. 
- Kaip tu radai mane?  Nors koks dabar skirtumas. 
- Tu jungeisi prie inerneto. Aš beveik programuotoja, mam. Tai nebuvo sunku. Bet taip – jokio skirtumo...
- Kaip tu atvažiavai? Su tėvu? 
- Su boltu. Tėtis, radęs raštelį, išėjo. Grįžo naktį, po to rytą vėl išėjo. Ko aš nežinau? Mam, a?
O ką Ruta galėjo pasakyti? Ką? Kad jos tėvas išdavė jos motiną su Daiva? Jis gi Radvilei tėvas. Kaip ir ji – mama. O gal papasakot, kaip ji praleidovakarą su veik nepažįstamu vyru? Ką dabar galėjo savo dukrai pasakyti Ruta? Dieve, ką ji pridarė! Kiek skausmo, nerimo Radvilei suteikė! Ji gi, vaikas, nekalta... Ir dabar, dabar irgi nieko negali paaiškinti. Ruta stovėjo tokia sumišusi, bejėgė, ji jautėsi neišpasakytai kalta prieš savo dukterį. O ištaisyt nieko nebegalėjo.
- Mama, važiuojam namo... – vos girdimai, maldaunčiai pratarė Radvilė. – Važiuojam. 
- Gerai. Einame. Aš tuoj susiruošiu. Beveik nieko neturiu su savim, - visiškai nuginkluota sutiko Ruta.
Radvilė tik dabar pastebėjo aplink šokinėjančią šunę. Ji paėmė ant rankų Moncę ir garsiai pravirko, įsikniaubus į šuns gaurus. 
 
- Eik į mašiną, – Ruta padavė dukrai raktelius, – Aš tuoj.
Kambary ji apsisuko greitai – išvykstant visad lengviau susikraut – tik paprasčiausiai reikia viską pasiimi ir nieko nepamiršti. Ruta dar nuėjo iki registratūros, kad praneštų, jog išvyksta ir atiduotų kambario raktą. Registratūrą atstojo nuošalus kabinetas, kur už plataus stalo sėdėjo jauna maloni administratorė. Moteris akivaizdžiai ruošėsi baigti darbą – ant stalo jau pūpsojo didelis jos krepšys, į kurį ji krovė popierius nuo stalo. 
- Septintas kambarys. Išvykstu visai. Už viską atsiskaičius? 
- Tuoj, minutę. Jūs Ruta? Paketas jums paliktas.
- Man? Kodėl man?
- Vyriškis užėjęs paprašė perduoti viešbučio gyventojai Rutai. Jūs viešbutyje vienintelė tokiu vardu, - registratorė, suokalbiškai nusišypsojus,padavė moteriai nedidelę tvirtą  dėžutę, suvyniotą į baltą rašomą popierių. Turbūt dėžutę.
„Rolis? Ar aš palikau ką nors?”, - Ruta išsiblaškiusi įmetė paketą į krepšį ir nė nepadėkojusi išskubėjo į lauką – mašinoje laukė Radvilė.
 
Moteris labai, labai nenorėjo važiuoti į Kauną. Ji net mintyse vengė žodžio “namai”, koks jis buvo skaudus. Nebeturėjo Ruta namų. Žaliakalnyje buvo Laimio, labai anksti mirusių Laimio tėvų namas, o jos namų – tų, kurie pasakiškame Putvinskio gatvės name –  seniai nelikę, ten jau daug metų gyveno svetimi. Po mamos mirties Ruta su vyru pardavė mažą butuką ir pinigus išleido savo namo dalies remontui. 
Bet mašinoje laukė Radvilė ir dabar moteris privalėjo važiuoti į Kauną. Dieve, kokia ji kalta prieš savo dukrą! Kokia ji egoistė! Ir ką  dabar sakyti tam nelaimingam vaikui? Apie ką kalbėt? Rutai teisintis, ar gal kaltinti? Nuo ko pradėt? Moteris jautė, kad to svarbaus pokalbio atidėlioti negalima, reikia dabar pat kažką pasakyti, paaiškinti, bet taip netikėtai užklupta krantinėje, ji buvo visai nepasiruošusi pokalbiui su Radvile, juo labiau – su vyru.
         Tačiau, įsėdusi į automobilį, Radvilę Ruta rado snaudžiančią. Dukra trumpam atsimerkė, žvilgtelėjo į motiną ir tik patogiau susirangė sėdynėje. Ruta su palengvėjimu atsiduso. Nuo galinės sėdynės paėmė Moncės pleduką ir švelniai juo priklojo mergaitę – tegu snaudžia. 
Kelias nuo Prienų iki Kauno buvo siauras, duobėtas, sparčiai temo ir nemaloniai  akino iš priekio atvažiuojančių automobilių žibintai. Ruta visą dėmesį sutelkė į vairavimą ir kiek galėdma stengėsi negalvoti, kas jos laukia grįžus. Radvilė, apskabinusi Monsinjorę, miegojo. 
 
Laimio namuose nebuvo. Jie bėgo abu – Ruta ir Laimis - ir vienas nuo kito, ir nuo savęs. Lyg niekada netektų grįžti.