Metai tirpsta, tarytum žvakės,
Laiko dulkės žingsnius užpylę.
Plaukai bala, silpnėja akys,
Bet tu saugai vis pirmą „myliu“.

Į svajas vėl sugrįžta vietos,
Kuriose buvo sielai gera.
Takeliu užmaršties parbėga
Į tave, neša viltį žalią.

Ratu ratuose bėgi, bėgi...
Ir atgal tau neleidžia pareiti.
Nuotraukos albume išlieka,
Jos tarytumei metų kraitis.

Datos maino skaičius. „Taip reikia“, –
Kažkas ištaria. O tau liūdna,
Nors gėlių pluoštą tądien įteikia,
Ilgesys šventės dvasią žudo.

Niekam tu nesakai, nesuprastų,
„Širdį ateities baimė slegia“, –
To esi įsikibusi krašto,
Kur ji laužu kaitriuoju degė.

Metai tirpsta tarytum žvakės,
Lūpos jų – „ilgiausių“ – dainuoja.
„Su Gimtadieniu“, – šypsosi, sako,
Tas, kuris „myliu“ dovanojo.

Ir širdis lyg drugelis spurda,
Vėl į liepsną skristų sudegti.
Supranti, turi laimės Lurdą,
Kuris švyti ir dieną, ir naktį.