- Jūs persekiojate mane? Kuo užsitraukiau nemalonę?
- Anaiptol, tai jūs vaikštote mano keliais – visad atsiduriate ten, kur mano išvaikščiota jau ne vieni metai.  
- Mat kaip... Tuomet atleiskit, ne taip supratau, – Ir Ruta jau ironizavo, pagavusi jai primestą kiek kandų toną. 
- Reiškia mus likimas taip bando suvest bendram kely.
- Oi, tik nereikia, nesusireikšminkit, – Ruta jau stojosi, kad apsivilkt striukę.
- Rolis, – tarsi nepastebėjęs to judesio, prisistatė vyriškis. 
- Danutė... –  Kiek padvejojusi su pašaipiašypsena atsakė Ruta ir atsisėdo į savo vietą, – „Tu toks pat Rolis, kaip ir aš Danutė, kaip banalu”, – pagalvojo, – „Bet pažaiskim tą žaidimą.“
- Gal kartu išgersime kavos? Ar arbatos?
- Ačiū, aš jau išgėriau savo kavą ir pasiūlymas stebėti jūsų  kavagerį manęs nesudomino, – Ruta atsistojo eiti.
- Gerai, tuomet liksiu be kavos. Palydėsiu jus, pasaugosiu – gal yra ir kitų persekiotojų? – Rolis atsistojo eiti kartu su Ruta. 
- Jūs šiek tiek primityvus.
- Jau koks esu.
„Kaip keista – jis šaiposi, juokauja, nesislėpdamas mane mergina – o akys liūdnos liūdnos, kaip ir tuomet, kai pirmą sykį jį pamačiau”, – Ruta ėjo pirma ir jautėsi kiek nejaukiai, jausdama, kad Rolis ją vertinančiai apžiūrinėja. O gal tiriančiai? O gal jai tik taip rodėsi.
-Tu, Danute, kur gyveni?
- Nagi kažkur tavo naktiniam kely, nesusekei dar? – Jie kažkaip nejučiom pradėjo tujintis. 
- Būtų nemandagu man tave atvest prie tavo pačios durų.
- Kol kas viskas, ką tu čia iki šiol šnekėjai – ir buvo nemandagu, Roli. Nemandagu.
- Kodėl? Aš stengiuos būt mielas.
- Nes aš taip jaučiu. Leisi taip jausti? 
- O žinai, tu – Birštono Dama su šuneliu? – jau ne pirmą kartą staiga pakeitė pokalbio temą Rolis, – Aš vis stebiu tave krantinėje, tu – ta dama iš Čechovo apsakymo.
- Tai visgi stebi… Taip, aš su šuneliu, faktas. Ir galbūt dama. Tai ką nors keičia?
- O gal susitaikom? Mes vis ant spyglių, ant spyglių,  vis badomės – Rolis šiltai nusišypsojo. Šį kartą nuoširdžiai.
- Mes ir nesipykom. Mes tik šiaip dar nedraugaujam, – akimis  vos šyptelėjo Ruta.
- O aš tikrai tave stebėjau. Aš visą laiką stebiu žmones. Vaikštau ratais po miestą ir stebiu. Gal toksmano hobis, gal net ir darbas.  O po to išeinu naktį vienas ir galvoju, - ką aš mačiau. Bandau analizuoti.Gal renku tipažus? Personažus? O tave iškart pastebėjau – labai kitokia tu. Ne dėl šuniuko – čia pilna šunininkų. Vieni vietiniai, kiti atvyko ilsėtis,prasiblaškyti – su šunimis ir be jų. O tu? Aš nesuprantu, ko tu atvykai? Bandau atspėt, bet nesiseka. Paslaptingoji dama. Tu ne poilsiautoja.
- Taip, aš ne poilsiautoja. Šito gana? Ir išvis – kodėl tu man tai pasakoji?
- Kad žinotum. Kad nesibaimintum, neįtarinėtum. 
- Gerai, nesibaiminu, neįtarinėju. Beje, mes atėjome, – Ruta jau buvo prie savo viešbučio durų. 
- Neužeisim pas tave, Danute?
- Tikrai ne.
- Tuomet gal galiu pakviesti pas save? Gal nors smalsumo vedama užeisi?
- O pas tave užeisiu! – netikėtai sutiko Ruta, – Taip, Danutė užeis pas Rolį, – nusijuokė moteris.
O ką ji praras? Jau ir taip trečia diena viena, tik su Monce pasišneka. O tas žmogus atrodė tikrai įdomus, keistas, ne toks kaip visi – tai savotiškai masino pažinti jį geriau. Ir koks kipšas ją vedžiojo? Bet akivaizdu, kad tai jis, mažas šelmis velniukas ant kairiojo peties sėdėdamas ir kušdėjo – „Tyčia, Ruta, tyčia”.
 Monsiukė liko kambary, Ruta grįžo pas kieme laukiantį Rolį. Neskubėdami patraukė parko pusėn. Tylomis – kalba nesirišo. Pieš tai abu buvę tokie iškalbingi ir kandūs, staiga pritrūko temųpokalbiams. Gal ir nieškojo. Kas juos siejo? Kas bendro buvo? Ar buvo? Ruta jau beveik  gailėjosi dėl savo tokio spontaniško avantiūristinio sprendimo. Kaži, o kas Rolio galvoj, kokios ten mintys kuitėsi? 
- Tu kur gyveni? Dar toli? – Tyla jau darėsi nejauki ir Ruta pabandė gelbėtis iš to nepatogumo pokalbiu „apie ūkį ir bites”. 
- Sušalai? Čia Birštonas, čia nėra sąvokos “toli”. Matai ten už savivaldybės geltoną namuką? Tai skaityk atėjom. O gal sukam dar į parką?
- Aš jau ten buvau.
- Žinau.
- Žinai? – Moteris net nustėro, – Tu tikrai sekei mane?
Ruta tuomet naktį parke jautėsi tokia saugi savo vienatvėje, ji buvo įsitikinusi, kad be varnų ir laimingos Mergaitės niekas neliudijo jos skausmo ir nevilties ašarų. O dabar moteris jautėsi išrengta,  beveik pažeminta.
- Nesekiau. Katiną gaudžiau, jis išsmuko – neseniai įsikatinau, dar vietos sau neranda. Sušaltų jis. Čia teisybė. 
- Gal. 
- Atėjom, užeik. 
Tai buvo nedidelis geltonai dažytas medinis namukas, kurio vienoje pusėje gyveno Rolis. Kita pusė buvo akivaizdžiai apleista ir negyvenama. Nedideliame priengėlyje buvo šalta, jautėsi, kad ši patalpa tikrai nekūrenama. Palei sienas mažne iki lubų buvo prikrauta malkų. Ant pakabos kabojo ryškios garstyčių spalvos lietpaltis. Ruta nejučiom nusišypsojo.
- Atsargiai, neužkliūk, nesudraskyk striukės. Ankšta čia prieangy. 
Tik įėjus į kambarį, dvelktelėjo jauki šiluma, o juos pasitiko garsus kniaukimas ir tuojau patbeplaukis, neproporcingas,  rausvas beuodegiskatinas pradėjo glaudytis Rutai prie kojų. „Kvazimodas kažkoks” – nenorom net atšlijo Ruta.
- Ruonis. Jis gyveno tarp šunų, turbūt pajuto taviškę kalaitę. 
- Pajuto, kad aš nepavojinga ir geranoriška. Gal man jis patiks? O kodėl Ruonis be uodegos?
- Tu kada matei ruonį su uodega? – Šyptelėjo vyras, – O iš tiesų – nežinau. Prieglaudoj irgi nežinojo.
- Seniai jis pas tave? – Tas katinas lyg koks išsigelbėjimas dabar padėjo palaikyti lengvą pokalbį ir greit išsklaidė pradžioje tvyrojusį susivaržymą. 
- Porą savaičių. Kaip tik tą vakarą ir buvo išsprūdęs iš namų į parką. Gal arbatos?, – Prie kitos temos peršoko Rolis, – Žolių – pats renku, žinok. Kitoje Nemuno pusėje. 
- O tu raganius – katinas, kabančios palubėse žolelės, malkų stirtos pasieniuos… – Ruta šiek tiek atsipalaidavo, išlaisvėjo, bet vidinis virpuliukas vis nukrėsdavo ir, rodos, tuo metu net po visais megztiniais oda pašiurpdavo. 
- Turbūt ne, – nusijuokė Rolis, – žolelės stiklainiuose, ne palubėse. O katinas, pati matei – ne juodas, be uodegos ir plikas. Ruonis. 
Virtuvėje kunkuliavo virdulys, girdėjosi dėliojamų puodelių melodingi canktelėjimai. Likusinedideliame kambaryje viena, Ruta apsidairė atidžiau. Rolis ar kas ten toks jis buvo iš tiesų, ko gero vertėsi kokiais nors rašto darbais – čia jeigu taip paprastai aiškinant.  Gal jis rašytojas? Gal žurnalistas ar koks vertėjas? – masyvus senovinis rašomasis stalas buvo apkrautas spausdintais rankraščiais, stovėjo ir kompiuterio monitorius,klaviatūra, ir nešiojamas kompiuteris. Visai tiktų tas jo pasiteisinimas apie personažų ir tipažų paieškas. Prispausdintais popieriais, knygomis buvo apkrauta ir masyvi sofa.  Moteris žvilgtelėjo į lapus – ant vieno apačioje po tekstu perskaitė Rolandas-Rolis Rak…… – toliau nesimatė, uždengė kitas lapas – ką nors pajudinti ji nenorėjo, liko iki galo neperskaičius. „Mat kaip, o jis iš tiesų Rolis. O aš kaip kokia kvailelė prisistačiau Danute… Gėda kokia”
- Na, ponia Danute, arbata paruošta. Raudonėliai ir vandeninė mėta – tinka?
- Žinai, Roli, geriau aš būsiu Ruta, man taip bus labiau įprasta, – kiek sutrikusi šyptelėjo moteris, – O mėta tinka, kad ir vandeninė. Viskas tinka.
- Gerai, Ruta, – Rolis nusijuokė – taip atvirai, tarsi kokį akmenuką nuo širdies nuritinęs, – Kur čia mums prisėst dabar? O, aš tuoj  – sugalvojau. 
Iš virtuvės vyras atnešė nedidelį staliuką – greičiau lentyną, kuri šį vakarą turėjo atstoti staliuką. Prirėmė prie dar šilto koklinio pečiaus, pristūmė didelę biuro kėdę Rutai, o sau atsinešė senovinęVienos stiliaus kėdę iš virtuvės. 
- Dabar matai, kodėl einu pietauti į Gril barą? – lyg ir pasiteisino. 
- Padėsiu arbatą anešti. Galima? – Ruta norėjo išpirkti savo nedidelę, bet jai gėdingą apgavystę. 
- Gal neišsigąsi, – nusijuokė, – Padėk.
Virtuvėje buvo tikrai ankšta, – „Kaip pas mus su mama” – šmėstelėjo. Sena dujinė viryklė ir šalia didžiulis dujų balionas. Nedidelė gal aštuoniasdešimtųjų spintutė ir panaši pakabinama – stiklinėmis durelėmis, pro kurias matėsi lentynos, bele kaip prikrautos stiklainių su žolėmis, kruopų maišellių, kavos. Dar buvo kelios lėkštės ir puodelis, trys tikrai senos mėlyno krištolo taurės. Virtuvės kampe prie šaldytuvo – Ruonio dubenėliai. Šitoj virtuvėj turbūt jau seniai niekas neruošė šeimyninių pietų.
Rolis paėmė tikrai vertą pasigėrėjimo porcelianinį arbatinuką su žolių arbata ir mėlyno krištolo vazelę su saldainias, Ruta nunešė du lengvučius, veik permatomus puodelius ir lėkštutes, šaukštelius. Tas mėlynas krištolas, senoviniai porcelianiniai indai, sidabriniai šaukšteliai kažkaip visai nederėjo prie bendro buitiškai eklektiško stiliaus. O gal kaip tik buvo jo dalis?
- Matai – buvusios prabangos likučiai, niekam nereikalingi prisiminimai, – Paaiškino vyras, pastebėjęs, kaip tiriančiai ir susidomėjusi Ruta apžiūrinėjo indus.  – Eime į mano kavinę. Ar į arbatinę, – su vos juntama nuoskaudos gaidele praironizavo Rolis. 
“Įdomus. Paslapingas. Atrodo toks paprastas ir kartu sudėtingas, komplikuotas, neperregimas. Rolandas-Rolis…Ką aš dabar čia veikiu su tuo visiškai svetimu, atsitiktiniu vyru? O ar būna atsitiktiniai žmonės, atsitiktiniai įvykiai? O gal viskas vyksta dėsningai, kažkieno iš anksto surežisuotai? Gal kas numatė, parašė šio vakaro scenarijų? Kas tas paslaptingas režisierius – likimas ar Rolis? Ar ji? Ne, tikrai ne Ruta, ji tik klusniai atlieka savo gyvenimo reprizas”
Įsitaisiusi patogioje odinėje kėdėje, prisiglaudusi prie šiltos krosnies Ruta sušilo, nusimetė megztinį, Ji tyliai mąstė. Nė nepajuto, kaip mintys nuklydo. Nepastebimai – rodėsi, kad ji tik prisimerkusiįdėmiai stebėjo milžinišką vorą, tykojantį aukoskampe už rašomojo stalo. 
Rolandas pilstė į puodelius pasakiško kvapo arbatą - ir šildančio, ir raminančio, ir nukeliančio į saulėtą vasarą. 
- Ė! Tu išėjai? Ėė… Tavo žvilgnis nuklydo. Toli. Mintys…
- Grįžau, – Šyptelėjo Ruta,  –  Viskas gerai. Dabar būsiu čia. O tu visada čia gyvenai? Vietinis esi? Gali neatsakyt, žinoma, jei nenori. 
- Kodėl – atsakysiu. Dabar galiu. Nes ko gerodabar jau teks būt vietiniu. Deja, nieko nėra pastovesnio už laikinumą – banali aksioma. Kai gyvenimas viską taip išstumdė, išdraskė ir prirėmė prie sienos – atvykau čia, kad  išbūčiau. O štai – jautreti metai. Būnu. Manau, ir liksiu. 
Ruta atsargiai gurkšnojo karštą arbatą. Pasirodo, raudonėlis ir vandeninė mėta – puikus derinys. Ir švelnus, ir sykiu kaitinantis. 
- O gal vyno? Mačiau labai gražias taures. Atleisk už įžūlumą, žinoma, – Ruta net pati nustebo dėl tokio savo pasiūlymo. Vėl nubudo, prabilo  akiplėšiškas piktdžiugiškas kipšas? Tas – nuo kairiojo peties – „Tyčia, Ruta! Nagi, tyčia!”
- O taip, žinoma. Nedrįsau siūlyt, maniau kaip nors neteisingai pagalvosi, – šyptelėjo, - tuojau pat atnešiu. Ir tas gražias taures.
- O aš teisingai pagalvosiu, - išdaigiai prisimerkus, beveik sukuždėjo Ruta. Net kiek piktokai sukuždėjo – bet tą pyktį skirdama sau, toms realybės detalėms, kurios ją spaudė lyg replėmis, nepalikdamos jokios galimybės sugrįžt į tą buvusį taip apgaulingai idilišką jos gyvenimą.  
Vynas buvo geras – atneštas iš priengio, jis buvo pakankamai vėsus, bet neužmuštas šalčio, kaip būna, laikant gėrimus šaldytuve. Sodriai raudonas, tauraus, turtingo skonio, lengvai sutraukiantis liežuvį ir gomurį – pakankamo taninų kiekio ženklas. Gėrimas buvo taip laiku, taip vietoje! Ruta nugėrė nedidelį gurkšnelį ir pakėlė taurę į šviesą –  skaidrų mėlyną krištolą tamsus vynas nudažė savo raudoniu ir jis stalinės lempos šviesoje mainėsi visais bordo atspalviais. 
- Susidaužkim. Aš noriu išgirsti taurių skambėjimą. Jis skaidriai mėlynas? – Pro taurės kraštą Ruta žiūrėjo Roliui tiesiai į akis. Įžūliai žiūrėjo. 
Vos susilietus taurėms, nuvilnijo švelnus skabesys. Skaidrus garsas kelias akimirkas virpino orą ir subtiliai nutilo.
- Labai senos taurės? Jos dieviškai skamba – kaip mėlynas dangus Ispanijoj.
- Mano senelės. O gal dar senelės senelės... Brangios jos man. Tik trys beliko.
Ruta vienu ypu pabaigė vyną ir padavė taurę Rolandui: 
- Įpilk dar.
Rolandas, kiek nustebęs kilstelėjo antakius ir įdėmiai pažiūrėjo moteriai į akis, – Gerai. Išgerkim, – Jis greit išbaigė savo vyną ir su neįskaitoma šypsena veide vėl pripildė abi taures. Akys valiūkiškai žybtelėjo. 
Rutą apėmė maloni šiluma, bet vynas moters neapsunkino – kaip tik pakylėjo, išlaisvino. Iš kažkur giliai, tarsi iš po diafragmos, beveik nepastebimai pradėjo kilti, kutenti paširdžius nepaaiškinamas geidulys, kuris staiga virto pikta, laukine aistra. Jau joks padorumas neįstengtų jos pasmerkti – tą geismą norėjosi vilku iškaukti. Tuoj pat. „Tai bus mano pokeris, mano stambiausias statymas. Kažkas sakė kad aš ne azartiška?“ 
Ruta, įžūliai įsistebilijusi į Rolį, pradėjo sagstytis palaidinę – lėtai, neatitraukdma akių nuo vyro –viršutinę sagutę, antrą, trečią... Moteris atsistojo ir sukišo rankas lengvai apstulbsiam vyrui po megztiniu. Be žodžių...
Tai buvo jų abiejų statymas – rizikingas, azartiškas, neteisėtas. Jie mylėjosi lyg laukiniai – nirtulingai, nuožmiai. Ant sofos, tarp daugybės prispausdintų lapų – tų nustėrusių nebylių liudininkų – išgalvotų romano personažų. 
Iki uždusimo. Iki išsekimo.
               
- Tu keršiji? Degini tiltus? – Rolis atvirto ant nugaros, atmetė į viršų rankas.
- Ar keršiju? Net nežinau, nepagalvojau. Aš nieko nepagalvojau. O tiltai? Jų nebėr, juos jau sudegino. Aš gal tik pakūriau paskutinį lieptelį? Tai, kas dar buvo nuo jo likę. Viskas teisingai, viskas labai teisingai... Pamesk ką nors užsiklot, - Rutą pradėjo krėsti šaltis, – Ir įpilk vyno. Man patinka gert iš tos mėlyno krištolo taurės. 
- Deginant tiltus, reikia palikt nors vieną, kuriuo galėtum išeiti... Čia ne aš sugalvojau, Remarkas. Kažkaip taip.
Ir vėl Remarkas.
Moteris įsisuko į minkštą pledą ir įsispraudė į sofos kampą. Su taure rankoje. Kas dabar buvorežisierius? Artistai kas? Kas šis klounas, atlikęs savo mažutę reprizą?
Iš virtuvės išslinko Ruonis – tas plikas, rausvas,beuodegis katinas iš prieglaudos.
Rolandas atsikėlė, užsimetė ilgą frotinį chalatą – senovinį, dryžuotą. Turbūt iš buvusio gyvenimo.  Vyras tylomis nuėjo į virtuvę. Švelniai uždainavo užkaistas virdulys. 
Ruta staiga pašoko nuo sofos, kiek galėdama greičiau ir tyliau apsirengė, prieangy apsivilko striukę ir išlėkė į lauką. Akimirką pastovėjo ir spėriai pasuko į parką. Rolis nesivijo. 
Ji pabėgo? Vėl pabėgo? Dabar nuo ko? Ar nuo savęs vėl?