Ar bent žinai, jog tu tirpdai many ledus?
Kad sulą judini, aistra kol ima plėšti odą?
Ir užmigdai sapnams, nebeišleidžiantiems pabust.
Už tai karaliai sostą atiduoda,
Poetai, dainiai bando apsakyt,
Romanų kalnas mini tirpsmo karštį,
Bet aš nepatikiu, ką tvirtina kiti,
Kol nepasilenki mane iš bučinio išgerti.
Tą lūpų įdagą nešiosiuos lig mirties,
Pilnatvės sotis — ilgesiui nutildyt.
Tirpstu ir lydausi tol, kol imu tikėt,
Jog be sparnų galiu aukštai aukštai pakilti.