Pagaliau Lorena atsidūrė prie Dvasių karalystės vartų, kuriuos šiuo metu saugojo nemažai sargybinių. Pamatę ją grįžtančią, jie visi nusiėmė šalmus ir pagarbiai nusilenkė, juk vis dėlto ji buvo šios karalystės valdovo žmona. Moters veidu nuslinko vos matoma šypsena, bet nieko nesakiusi ji patraukė namų link.

– Laba diena, ponia Chiron, – lydėdamas ją keliu dalykiškai prakalbo vienas iš sargybinių. – Turime gerų žinių. Kol buvote išvykusi, grįžo Chromas.

– Kur jis? – nustebusi paklausė ji.

– Atrodo, dabar jūsų namuose. Sakė norintis su jumis pasikalbėti.

Lorena jo žodžius girdėjo eidama prie savo kuklaus būsto durų, o užlipusi laipteliais jau juto pažįstamą energiją, tad nedelsdama nuspaudė rankeną ir žengė vidun. Ir štai, jis stovėjo visai čia pat koridoriuje ir atsirėmęs į durų staktą plačiai šypsojosi, susikišęs rankas į kelnių kišenes. Atrodė, laikas jo visai nepalietė, nuo tos dienos, kai jie susipažino, išvaizda nė trupučio nepasikeitė, nors praėjo jau daugiau nei dešimt metų. Tada jis taip pat dėvėjo raudonus languotus marškinius pustrumpėmis rankovėmis ir Lorena negalėjo nuslėpti šypsenos.

– Chromai? – ji skubiai puolė prie vyro, tvirtai jį apkabindama. – Kiek laiko manęs čia lauki?

– Neilgai, – atsitraukęs nuo žmonos jis nusisiautė apsiaustą, taip atidengdamas savo ilgus, į uodegą surištus plaukus. – Kaip matau, neblogai laikaisi ir be manęs.

– Žinoma, – ji vis dar šypsojosi, bet veidas netrukus surimtėjo. – Nepaisant to, kad bėgant metams vis stipresnės blogio jėgos skverbiasi į pasaulį ir galbūt tamsa vėl viską užvaldys, kol kas Tasdaras mūsų nepuola. Sunku pasakyti, ar šį kartą pavyks išsigelbėti, nes Azaros žiedas šiuo metu Tamsos tvirtovėje ir neaišku, ar pavyks jį kaip nors atgauti. Bijau, kad Tasdaras ras būdą, kaip jį sunaikinti.

– Tai būtų tragedija, ar ne? – liūdesio debesis nuslinko jo veidu. – Bet tu žinai, kas visų mūsų laukia, ar ne?

– Negaliu tiksliai pasakyti. Pastaruoju metu dvasios labai neramios, bet mažai ką pasako, o ir beveik neberegiu vizijų.

– Nesijaudink, mes susitvarkysime, – sunerimęs jis paglostė banguotus jos plaukus. – Bet dabar geriau negadinkime sau nuotaikos, juk ką tik grįžau iš kelionės.

– Tu teisus, – pritarė ji. – Džiaugiuosi, kad grįžai, bet nesiliauju galvoti apie Rėją, nes ji ne Tamsos tvirtovės požemiuose. Kaip mums jai padėti, jeigu net nežinome, kur jos ieškoti? Susigrumti su pačiu Tasdaru, kad tai išsiaiškintume?

– Gerai, nusiramink, mes ką nors sugalvosime. Grįžau namo ilgesniam laikui, tad neskubėdami viską suplanuosime ir nė vienas iš mūsų nenukentės. Žinau, negalime delsti, bet turime būti tikri, kad viskas vyktų sklandžiai. Beje, kur tu buvai?

– Labai ilga istorija, geriau papasakok, kaip sekėsi Šviesos karalystėje, – Lorena mostelėjo ranka, kviesdama jį į kambarį, todėl jis nedelsdamas nusekė iš paskos.

– Nieko labai naujo nepasakysiu, – prisėsdamas ant sofos teištarė. – Svarbiausia, ką žinome, kad Rėja privalo saugoti karalystės vartus.

– O jeigu vis dėlto ne ji? – suabejojo moteris.

– Nejaugi neprisimeni, ką sakė buvęs vartų saugotojas? Pareigą privalo perimti mūsų palikuonis, nes tik tokiu būdu atsilyginsime už tai, kad sunkiu metu jie padėjo mums išlaikyti Dvasių karalystę.

– Bet jis dar kalbėjo apie kažkokį raktą, ar ne?

– Ne raktas čia svarbiausias. Reikia turėti tam tikrą galią, norint atverti ar užverti vartus, o Rėja ją turi, tik anksčiau mes to nežinojome. Ta galia ir yra raktas.

– Todėl privalome negaišti ir surasti Rėją, – konstatavo Lorena.

– Kol jai nesukaks šešiolika metų, tol vartų saugoti negalės, tad iki to laiko būtinai viską sutvarkysime.

– Suprantu, man tik šiek tiek neramu. Kol buvau išvykusi, pajutau, kad dvasios nori mums kažką pasakyti, privalau eiti į meditacijos kambarį ir išsiaiškinti, ką tiksliai, kitaip jos nepaliks manęs ramybėje.

– Gerai, bet paskubėk, nes po to turėsime užsukti į Daedaro rūmus, reikia sutvarkyti keletą reikalų.

– Žinoma, ilgai neužtruksiu.

Moteris pakilo ir nedelsdama pranyko už durų. Būdama meditacijos kambaryje, ji kaip įprastai pasiruošė atitinkamą atmosferą – užtraukė užuolaidas, kad pro langus nekristų natūrali dienos šviesa, ir užkūrusi židinį nusibrėžė magišką ratą, nepraleidžiantį piktųjų dvasių. Po to Lorena įsitaisė ant kilimo, tiesiai priešais ugnį, ir užsimerkusi susikaupė, stengdamasi užmegzti ryšį su dvasiomis. Blausi, virpčiojanti liepsna po truputį plėtėsi, o kartu su ja tįso ir šešėliai.

„Vaikas... gims... nepavaldus blogiui...“ – šnabždėjo balsai jos galvoje.

Nejaugi dvasios kalbėjo apie jos vaiką? Nejučia rankos nuslydo ant pilvo. Ne, tas vaikas jokiu būdu negalėtų būti nepavaldus blogiui, juk vis dėlto jo tėvas... Moteris iškart atsikratė tokios minties. Turėjo žūtbūt viską išsiaiškinti, bet kad ir kaip stengėsi nenutraukti gijos, dvasių balsai vis tolo. Tačiau šį kartą buvo kitaip, atrodė, jog jos bandė perduoti pilną žinią, bet pati Lorena neįstengė palaikyti stipraus ryšio, tad dar pabandė jas kalbinti, bet balsai pamažu slopo, kol galiausiai visai dingo. Lorenai neliko nieko kito, tik pasiduoti. Sunkiai atsidususi ji grįžo atgal pas vyrą, kuris vis dar sėdėjo toje pačioje vietoje.

– Taip greitai? – nustebo jis. – Pavyko ką nors išsiaiškinti?

– Deja, bet nieko labai konkretaus. Seniau viskas būdavo kur kas paprasčiau, pradedu manyti, kad imu prarasti savo sugebėjimus.

– Gal tu tiesiog pervargai? – sunerimo Chromas. – Kad deramai pailsėtum, galime atidėti darbus iki rytojaus.

– Neužmigsiu tol, kol neišsiaiškinsiu, kas negerai. Pastaruoju metu labai sunku regėti tolimesnių įvykių vizijas, ir gali būti, kad dėl to kaltos visai ne dvasios, o aš. Tikriausiai metas kam nors kitam užimti mano vietą.

– Liaukis apie tai kalbėti ir nusiramink, niekas tavęs nepakeis. Juk nė karto nesuklydai, kodėl turėtum išeiti? Be to, pareigą privalo perimti mūsų palikuonis, o Rėjai išpranašauta saugoti Šviesos karalystės vartus ir ji dar net nepradėjo mokytis pranašauti...

– Taip, bet galbūt yra kitas, kuris mokės tai daryti geriau? – nusišypsojo ji, švelniai uždėdama rankas sau ant pilvo.

– Nori pasakyti... – Chromas apstulbęs žiūrėjo į ją, akys kaipmat nukrypo prie rankų. – Bet juk tai nuostabu! Kodėl anksčiau man nesakei?

– Nebuvo tinkamos progos, o po to tu išvykai. Be to, mes jo visai neplanavome, nežinojau, kaip į tai reaguosi.

– Tai juk mūsų vaikas, kaip galėčiau į tai reaguoti? Žinoma, kad džiaugiuosi! – pakilęs nuo sofos, jis tvirtai priglaudė prie savęs Loreną ir pabučiavo jai į kaktą. – Nekantrauju, apie tai pranešti kitiems.

– Taip, bet argi mums ne metas į rūmus? – glostydama jo skruostą šyptelėjo moteris.

– Ar tikrai turėtum ten eiti? – suabejojo jis. – Nuo šiol tau reikia saugotis.

– Jaučiuosi kuo puikiausiai, eime.

– Jei taip sakai. Tik palauk, kol paimsiu apsiaustą.

Jis skubiai nukulniavo į koridorių ir nukabinęs raudoną drabužį nuo pakabos uždėjo Lorenai ant pečių. Toji nieko nesakiusi pravėrė laukujes duris ir nužvelgė vingiuojantį kaip kaspinas kelią, niekaip neįstengdama pamiršti to, ką jai sakė dvasios. Apie kokį vaiką jos iš tiesų kalbėjo? Ir ką tiksliai turėjo omenyje sakydamos, kad jis bus nepavaldus blogiui? Kad ir kaip bandė tai susieti su savo vaiku, nuojauta kuždėjo, jog čia kažkas ne taip, tik ji nesugebėjo įžiūrėti kas.

– Beje, kol buvai Šviesos karalystėje, gal pas tave buvo atvykęs Melburnas? – jiems einant keliu netikėtai paklausė moteris.

– Ne, mes jau labai seniai nesimatėme, – jis nesmagiai paspyrė po kojomis pasipainiojusį akmenuką ir stabtelėjęs įsmeigė akis į žmoną. – O kodėl klausi?

– Nesijaudink, man nieko blogo nenutiko, jis tik ieškojo tavęs. Pasakiau, kur išvykai, nes pamaniau, kad galbūt turėtumėte pasikalbėti. Keista, jog po to jis tavęs nesusirado.

– Nenoriu su juo turėti nieko bendro, – su panieka pro dantis iškošė Chromas. – Nekenčiu jo už tai, kad susidėjo su Tasdaru, neturime, apie ką daugiau kalbėti. Ko jam iš manęs reikia po tiek metų?

– Suprantu, kad pyksti, bet ar nebūtų geriau nors kartą išklausyti, ką jis pasakys? Juk vis dėlto jūs broliai, kad ir kaip sakai jo nekenčiantis, vis tiek norėtum jam padėti, ar ne?

– Jis pats kaltas, kad susidėjo su Tasdaru, kaip galėčiau jam padėti? Ir išvis, ar tai įmanoma?

– Melburnas... jis nėra toks blogas, kaip kai kuriems atrodo. Jam ir pačiam sunku dėl to, kad turi tarnauti Tasdarui.

– Tikrai? Jeigu būtų norėjęs, seniai būtų paprašęs manęs pagalbos, tada būčiau ir padėjęs, bet jei jam gerai ir taip – man dar geriau.

– Neapgaudinėk savęs ir pasikalbėk su juo. Jei ne dėl jo, tai dėl manęs.

Chromas įtariai nužvelgė žmoną.

– Nežinau, ko jis tau pripaistė, bet tai greičiausiai melas. Jeigu dėl to tau palengvės, kurią dieną užsuksiu pas jį ir paklausiu, ko iš manęs norėjo.

Lorena atsiduso iš palengvėjimo ir daugiau nieko nesakė. Puikiai suprato, kaip Chromas jautėsi dėl brolio, bet negalvojo, kad per tiek metų jame bus prisikaupę tiek neapykantos. Tačiau jie turėjo užkasti karo kirvį ir veikti drauge, nes tik taip Melburnui galbūt pavyks ištrūkti iš Tasdaro nagų.