Vasaris šluosto Laiko likučius,
Pusnyno skiautė kol baltumo turi.
Tuoj ledas tirps, almės vanduo ir plūs,
Visi pasausėliai kol lieka be kepurių.
Virsmai slaptingi vyksta miglose,
Kad pamatyt nieks Dievo negalėtų.
Tu tik jauti, kad tai nauja pradžia,
Kuri artėja į tave iš lėto.
Vasario vasara svajonių sapnuose,
Dar sėklos miega ir drugiai besparniai,
Bet gyvo gyslose prabudusi dvasia
Styguoja tvinksnius, kad skambėtų darniai.