Ir kurių galų ji užsirioglino į tą palėpę?  Ir kam tas vargas jos girgždantiems sąnariams! O dabar dar ir darbai sustojo. Dabar, kuomet ir taip neilgas rugsėjo  dienas trumpina kasvakar vis anksčiau besileidžianti saulė. Per tą laisvą nuo budėjimų savaitę Angelina juk užsibrėžė visas besivelkančias uodegas sutvarkyt – nuravėt, sugrėbt, sunešt. Perkast, užtvert, padažyt... Kasdien nors šį bei tą – greitai jai jau niekas nebevyko.  O dabar štai  sėdi iki sutemos seno namo palėpės prieblandoje – kol dar akys sugeba pagaut tą skersą saulės šviesos stulpą, griežtu stačiakampiu įrėminantį jai skirtą teritoriją. Pagaut tuos veržlius rudeninės saulės spindulius,  kurie pro nedidelį,  apmusijusiais stiklais langelį atkakliai skverbiasi, užsižaisdami  ore virpančiose dulkėse. Gražu Angelinai. 
Ko ji čia lipo? Nepasakytų dabar – lyg kas iš pašalies būtų liepęs, tyčia, kad nereiktų kast, tvert, dažyt. Ir tegu, tegu velkasi tos uodegos – ne pirmi metai, dar mama jas paliko. 
Tas šviesos stulpas šokančiose dulkėse  moterį užburia, tarsi grąžina galbūt į pamirštą tikrovę, gal tik į vaizduotės sužaistą  prisiminimų fikciją – tarsi senos kino juostos spindulys  tvankiame kultūrnamyje skrostų tamsą. Nuneša ją kažkur toli, kur  viskas paprasta ir lengva. Kaip filme. Angelinos filmas?
Atsirėmusi alkūnėmis į lygų, blizgų  stalo paviršių, ji dabar bando prisiminti vardus. Tų, kurie nuotraukoj – susisukusioj, pageltusioj. Iš tos praplyšusios batų dėžės prie lango.
Ignas? Tas, garbanotas vaikinas su taure rankoje. Norėtųsi, kad būtų Ignas. „Vaikinas“ …  ,– šypteli, – anuomet toks rimtas dėdė vaiko akyse.  Mažutei Angelinai jis buvo toks gražus – tikras vyras, galėtų būti tėčiu. Ir vardas – gražiausias. 
Moteris atsilošia. Prie stalo ji įsitaisė nublukusiame, iki medinio rėmo išsėdėtame fotelyje. Gali būti kad tame pačiame? Gal ir stalas tas pats – apvalus, kiek pabraižytu lakuotu paviršiumi, pažymėtas neatsargiai paliktų karštų puodelių balkšvais ratilais. Vargu. Tuomet visi turėjo apvalų stalą ir visi ant jo neatsargiai pastatydavo karštą kavos puodelį.  Fotelį kampe turėjo. Ir dar fikusą.  Prie ko tas fikusas?
Angelina žino, kad už dešinio apiplyšusio nuotraukos krašto yra jos mama. Žino ir tiek – turi būti.  Pati gražiausia, ir už tą garbanių Igną gražesnė. Turbūt sėdi fotelyje. Nors ne, fotelyje ji – Angelina. Mama stovi atsirėmusi į sieną, ji geria kavą. Mažutė tokia, juodaplaukė, nusikirpusi taip valiūkiškai  – lyg berniukas. Akinukai be rėmelių veidą palieka švelniai šiltą, be krislo griežtumo. Angelina jau patyrus, koks kartais jis būna apgaulingas, tas mamos švelnumas! 
Mama kažką pasakoja, čiauška, užsikvatoja. Ji visuomet taip – mažutė, o žvitri, visur jos pilna, nesugaudysi. Draugai nevadina kitaip, nei Spragtukas. „Spragtuk, važiuosim, Spragtuk bėgsim, ar gi ne taip, Spragtuk!” Mama lekia – nenulaikysi.
Angelina jaučia, kad ji mamai trukdis. Našta. Ne, ji to niekad negirdėjo, bet ar reik vaikams sakyti – pajunta.
 Ir vėl tąvakar nebuvo kur jos palikti. O Angelinai visai ir neliūdna tame fotelyje – Ignas jai atidavė mažytį porcelianinį arkliuką - taip išėmė iš kišenės ir atidavė. Tiesa, tas arkliukas luošas – neturi pusės priekinės kojos. Užtatai Angelina turi ką žaisti – ji tą arklį gydo, operuoja. O kaip dar kitaip ji žaistų, jei visi mamos draugai tik apie ligas, ligonius ir gydymą tešneka. Pradeda kalbas tai jie apie bet ką – turbūt knygas, kiną, meilę – mergaitė ne viską supranta, nors ir klauso ausis ištempus. Po to dievagojasi, kad apie darbą – nė žodžio. Na, šita Angelinai aišku. Aišku ir tai, kad neužilgo jie visvien savo kalbomis, mintimis grįš darban. Kitaip dar nė sykio nebuvo. Tai ką kito Angelina gali žaisti?
Tas vakaras buvo kitoks – turbūt todėl Angelinai  jis ir išniro iš atminties raizgalynės. Išlindo iš vieno iš daugybės prisiminimų stalčiukų. 
Kai visi jau buvo pakilę nuo to lakinio apvalaus stalo, kai kampe uždegė toršerą ir Angelinai buvo atnešta lėkštutė su grilijažiniu tortu, į duris paskambino. Skambutis buvo toks įkyrus, primygtinis – gąsdinantis. Visi subėgo atidaryt durų, o paskiau ir išbėgo pro duris. Angelina tik spėjo išgirst – Nukrito, vaikas laiptinėje, miršta…”
Ji liko viena. Tada ir buvo tas vienintelis kartas, kai ji išsigando – pasislėpė už milžiniško fikuso. 
Štai iš kur tas fikusas… 
Žinoma,  paskiau visi grįžo, mama Angeliną apsikabinus bučiavo bučiavo… 
Ir buvo nebebaisu. Visi grįžo  įraudę, įkaitę. Laimingi. Ginčijosi, pasakojo, kiek kartų spausti, kiek – įpūsti. Kad laiku spėjo, kad dabar jau gyvens. 

Turbūt todėl Angelina šiandien ir rioglinosi  į tą palėpę.  Kad tuose dulkėse žaidžiančiuose rudeninės saulės spinduliuose pagaliau suprastų, kada buvo ir jos, Angelinos, filmo pradžia. Filmo apie tą patį.