Santrauka:

Gana.
Daugiau nebekelsiu.
Tik tiek – lietpalčio personažas – ne pagrindinis.

„Taip, Ruta, taip. Viskas yra gerai, viską tu darai teisingai. Ar ne? Na, mažas šunie, o ką tu galvoji? “
Labai greitai buvo surašyti visi punktai. Nemažai išėjo. Mintys galvoje vėl ėmė suktis suktuku, širdis tvinksniais atliepė smilkiniuose. Įsivažiavo svarstymai ir apmąstymai, įsivažiavo. Jau visai neproduktyviai. Ruta jautė, kad neužmigs, lengva ažitacija pamažu perėjo į nerimą. Ji įjungė televizorių – rodė žinias.  Tai buvo tik fonas, baltas triukšmas, bet jis nė kiek negelbėjo. „Nerimą reikia  išvaikšioti. Iš-vaikš-čio-ti”.
Jau seniai Ruta norėjo nueiti į miesto parką. Kokio žmogaus vardu jis buvo pavadintas? Neprisiminė, bet ir nesvarbu. Kadaise perskaitė, kad ten atidarytas skulptūrų takas. Matyt autorius patraukliai aprašė, nes moteris vienu metu tiesiog buvo apsėsta tos minties - pamatyti skulptūras. Bet niekaip neištaikė laisvo laiko. Tokio laiko, kad galėtų atvykti visi trys. Ką gi, dabar galėjo grožėtis, laiko – sočiai. Viena.  
Iki parko buvo geras gabaliukas kelio – link Eglės sanatorijos. Lyti nustojo, net giedrijosi – vėjo genamų juodų debesų stora marška staiga  praplyšdavo ir properšose nedrąsiai sumirksėdavo žvaigždės. Kažkur po debesimis slėpėsi  mėnulis – dangui prasiskyrus, fantasmagoriška, truputį kraupi šviesa  blausiai apšviesdavo medžių viršūnes ir parko takelius – parko pakrašty žibintai nedegė. Vos ne aklai klaidžiodama vingriais takeliais, Ruta rado ir skulptūrų taką – jaukiai apšviestą žibintų ir mėnulio pilnaties.  Tik varnos – staiga pasiuto  kranksėt varnos. Jos jau turbūt buvo sutūpusios nakties miegui, o gal saugojo pradėtus sukti lizdus. Faktas tas, kad Ruta įsiveržė į jų teritoriją, sudrumstė paukščių ramybę ir tie dideli juodi paukščiai pradėjo savo triukšmingą koncertą. O jeigu tie žibintai, mėnulio pilnatis tarp debesyno ir ratus sukančios varnos -  tik stebuklinga pasaka? Gal netikra visa tai? Koks fantastiškai naujas potyris - pleventi pasakoje! Tie juodi paukščiai moteriai dabar atrodė ne kokie kraupūs nelaimių pranašai, o išmintingi patarėjai. Jie, tie paukščiai, kažkada jau buvo ten, kur mūsų nebūta, jie viską žinojo, kas mums nepažinta. Varnos suko ratus, kranksėjo ir kranksėjo – jos tarsi turėjo ką pasakyti Rutai. Deja, žmogau, nesupranti jų išminties.
Štai ir jos taip norėtos pamatyti skulptūros, lyg parko senbuviai pasitiko moterį. Mergytės su žirgu, su katinu glėby. Norėjosi juos paliest – turbūt šilti tie akmenys. Apgaulė, deja – tik negyva vėsa.
O ten, tujomis apsodintoje aikštelėje Ruta pamatė tą Mergaitę – tai, ko ji labiausiai ieškojo. Moteris buvo mačius tos skuptūros nuotraukas, bet tikrovėje... Ta mergaitė buvo tokia laiminga, tokia… Taip vaikiškai nuoširdžiai į dangų užversta galvytė, užmerktos akys ir atvira šypsena. Nesuvaidinta laimė, pati tikriausia, naivi ir paprasta. Rutai taip suspaudė širdį – tai jos, jos laimė toje šypsenoje! Buvo…
Dar prieš kelias dienas ji ir buvo tas naivus vaikas. Vakar? Besidžiaugianti saule ir čiurlionišku dangumi, slapta besididžiuojanti prieš Patriciją ta šeimos pilnatve, kurią ji manė turinti. Su visomis savo, rodėsi, nepajudinamomis vertybėmis. Apėmė toks gailestis! Gilus, nepakeliamas – sau. Turbūt pirmą kartą per tas kelias dienas ji taip gailėjosi savęs. Viskas, kuo ji tikėjo, didžiavosi, kuo gyveno – pasirodo, buvo tik miražas. Apgavystė. Ji niekada nebebus ta mergaitė. Joje tas vaikas mirė. Ir tas gailestis staiga išsiveržė tylia aimana ir ašaromis – gaivališkai, nesuvaldomai. Ruta  verkė kaip dar niekad nebuvo verkus – be garso, tyliai, visai viena pasakiškam miške, apsupta akmeninių skulptūrų ir klausydama  kažką išrėkt bergždžiai mėginančių varnų.

Keistas dalykas tos naktinės godos. Jeigu dienos metu Ruta sunkiau ar lengviau sugebėdavo jas kontroliuoti, sekti minčių pynę, žinodavo ar bent nujausdavo, kada pasukti, kada pakreipti – bent pabandyti sukurti malonią iliuziją, kad tu ir esi savo proto valdovas, tai naktį nevaldomų minčių raizgalynė pynėsi, mazgėsi, pasileisdavo šuoliais, stojo piestu... Viskas rodėsi taip baisu, beviltiška, neišsprendžiama. Kur dingsta aiškus protas, staiga naktį šaltam prakaite nubudus? Pro  storų užuolaidų plyšį piktdžiugiškai vypsojo pilnatis – tas šaltas, bejausmis blynas. Rutai atrodė, kad jis tyčiojosi – „Neee, tau nepavyks išsivaduoti, tu taip ir liksi įkalinta savo baimių ir abejonių kalėjime. Kas tu tokia, silpna moterie, kad sugebėtum taip drastiškai pasukti savo gyvenimą kita vaga? Kas? Tuoj parbėgsi namo,  tuoj... juk tavęs ieško! “ Ruta karštligiškai ant galvos užsitraukė antklodę, bet, o varge – tos abejonės  tik tirštėjo, koncentravosi ir kalė it kūjis į smilkinius – negalėsi, negalėsi, negalėsi.  
Vienu mostu ji nusimetė antklodę, pašoko iš lovos, atitraukė plačiai užuolaidą – še, žiūrėk, nebijau! Nekenčiu tavęs! Savęs nekenčiu, visų! Įsiutus ji nuėjo kaisti virdulį kavai. Laikrodis telefone rodė kelias minutes po keturių.  Naktis, kad ją kur.
Ruta sėdėjo su kavos puodeliu rankose. Lūpos kietai sučiauptos, dantimis, rodos, griežė iš pykčio. Ar tai ryžtas? Kartu jie – pyktis ir valia veikti.
Išgėrus kavą, ji šilčiau apsirengė ir išėjo į lauką. Į nakį.  Iš-vaikš-čio-ti!
O lauke tas pats mėnulis atrodė jau  daug draugiškesnis, visai nepiktas, tik pats pasimetęs skubančių debesų erdvėje – turbūt greit leisis, teks užleist vietą saulei.
Ruta nuėjo bažnyčios pusėn, apžiūrėjo dieną iš tolo pastebėtą, dabar gražiai apšviestą Antano Strazdo statulėlę – mažytis toks kunigėlis, pasirodo, menkutis. Pasuko link Nemuno. Nė nepamanytum, kad ten tamsoje juodus vandenis neša upė – tik drėgmė ir vėsa smelkėsi nuo upės.  Tylu, tiktai retkarčiais tą ramybę sutrikdydavo prislopintas pliaukštelėjimas – gal paukštis, gal žuvis. Pliki medžiai – lyg pamėklės mėnulio ir žibintų šviesoje – keista, bet ramino.  Ruta atsipalaidavo, įtampa atslūgo – kvailos tos naktinės mintys, ji juk susitvarkys.
Staiga prieky kažkas šmėstelėjo. Moteris nejučiom sustojo, ją pervėrė nerimas, net baimė – ji ne viena toje krantinėje? Kas dar toks neramus, ką dar nemiga ir abejonės kankina? Ką dar mėnulis iš lovos ir namų varo? Už kelių žingsnių žmogysta pateko į labiau apšviestą tako dalį ir Ruta atpažino vos per kelias dienas jau ne sykį matytą garstyčių spalvos lietpaltį. Moteriai net kojas pakirto, kaip nejauku. Ką ten nejauku – lengva panika apėmė. Ji greit apsigęžė ir, vis spartindama žingsnį, pasuko namų link – „Persekioja jis mane, ar ką? Nenormalus kažkos. “ Ir tik įėjus į savo kambarį, lengviau atsikvėpė – saugi.

Nesąmonė kažkokia – ką ji čia veikia? Čia, svetimam mieste, svetimuos namuos. Kas jos gyvenime nutiko? Ar tai realybė, kas dabar vyksta? Per kelias dienas Ruta išgyveno ištiso serialo trukmės laiko tarpsnį. Amžių. Taip, ji išgyveno visą amžių, pastačiusį jos gyvenimą nuo tvirtų kojų ant galvos. Per akimirką, tik šast – ir pradedi nieko, nieko nebesuprast.  Ruta su baime juto,  kad tai tik pradžia. Ir iš šio baisaus sapno taip lengvai nenubundama… „Siaubas, reiktų pasakyti. Siaubas“
Staiga apėmė toks nenumaldomas nuovargis – lyg sunki, gniuždanti marška ją apglėtų, supančiotų, neleistų pakrutinti nė pirštelio – tik gult.  Ji greit, nė nenusirengus palindo po antklode. Viešbučio kambarėlyje savo vietos neturinti Monsinjorė netruko užšokti ant lovos, susirangė Rutai tiesiai ant krūtinės ir tuojau pat užsnūdo, priglaudusi savo gauruotą snukutį prie moters kaklo. Užmigo Air Ruta – sunkiai, lyg prasmegtų klampiajame smėlyje.

„Kokia diena dabar? Kiek valandų? “ – už lango buvo šviesu ir saulėta. Kiek ji  miegojo? Reikėjo kažkiek laiko, kad Ruta susivoktų, kur esanti.
Pirmadienis! Jetau, jos mokiniai! O kompiuterio, kompiuterio tai ji neturi?! Ir paskambint gi jai niekas negali... Darbas! Dar laboratorija gi! Namai... Radvilė... Moteris labai tikėjosi, kad dukra tikrai laiku rado jos paliktą raštelį, kad ji jau suaugusi, kad sugebės suprast ir nepasmerkt mamos. Kad tik...
Rutos galvoj sukosi vien tik paniški šauktukai ir ištiktukai... Gerai, pamokas mokiniams ji praves iš telefono. Iš savo to naminio telefono, kuriame ji vis dar Ruta. Iiš savo naujosios „inkognito” kortelės ji negalėjo prisijungti, bent jau nemokėjo... Nieko, neilgai truks jos grįžimas į tikrovę savuoju vardu. Moteris dar labai nenorėjo, kad kas nors sužinotų kur ji, dar nebuvo pasiruošusi. Ruta bijojo.
      Kažkaip reikėjo susisiekti su darboviete. Šį klausimą ji išsprendė greitai – paskambino, sutarė, kad išeis savaitei nemokamų atostogų. Į kalbas moteris nesileido, pareiškimą atostogoms pažadėjo nusiųsti paštu. Dramos dramomis, bet gyvenimas aplink ją vyko,  tekėjo sava vaga ir nori nenori reikėjo į tą vagą pataikyti. Ir joje laikytis.
Pareiškimas skyryboms – nedega. Ne ne, jokios abejonės. Nė akimirkai. To vaizdo, kai jos vyras meiliai pakšteli Daivai į skruostą ir priglaudžia ją prie savęs, Ruta niekada nepamirš. Priglaudžia lygiai taip pat, kaip ir ją, Rutą glausdavo – atsargiai, švelniai, kaip savo brangenybę. Ir ne prieš dešimt metų, o ką tik, prieš dieną, atsisveikindamas išvažiuojant. Išvažiuojant, kad galėtų apsikabini Rutos draugę... Tai šitaip skauda. Ne, to niekas neištrins. Ir tas jausmas, kai suvoki, kad štai dabar, šią akimirką griūva tavo gyvenimas – jis liks.  

Pabaigus nuotolines pamokas, palinkėjus vaikams geros dienos, Ruta pasiėmė Monsiukę ir išėjo į miestą pavalgyti – ten, kur priims su šuniuku.

Ir sakykit ką norit, bet žmogus – gamtos tvarinys ir viskas čia. Išsiblaškęs pavasaris prisiminė, kad jau balandis ir staiga nutarė kompensuoti viską, ką pražiopsojo – giedram danguj saulė ritinėjosi ir tik vienas kitas lengvutis debesėlis bandė ją baltu nuometu užmuturuoti. Žmonės, lyg gavę slaptą ženklą, išbiro į Nemuno krantinę  – atlapotais skvernais, bekepuriai. Jaunos panelės nuogais lieknais pilvukais iššaukiančiai demonstravo naujus kūno vėrybos šedevrus. Beūsiai vaikinukai pabrėžtinai garsiai komentavo pro juos pralinguojančias merginas ir staipėsi, rodydami šviežias, „ant bangos“ kylančias šukuosenas. Ruta nejučiom persiėmė tomis skaidriomis nuotaikomis. Dar vakar – lietuje, migloje – ji lėtai slinko palei upę pro ant kranto išmestas apverstas senas, kiauras valtis, lygindama tuos varganus upių laivelius su savo apvirtusiu suskilusiu gyvenimu, o šiandien ji vylėsi, kad tikrai kas nors tas valtis dar sulopys, dar paleis į Nemuną.

Grilio baras, kuriame pereitą kartą Ruta gėrė kavą ir bandė pietauti, buvo vienas ir nedaugelio priimantis lankytojus su šunimis. Na koks ten tas šuo Moncė – pusės katės dydžio, bet kitur ir toks kėlė šeimininkų nepasitenkinimą. Ruta atsisėdo prie to paties stalelio kur ir pereitą kartą ir dabar jau sąmoningai  užsisakė kepsnį. Ar ji ką nos valgė per tas dienas? Neprisiminė. Koks skirtumas, jeigu dabar sklindantis  nuo kepsninės lengvas dūmelis viliojo ir žadino apetitą. Moncė jaukiai įsitaisė gretimoje kėdėje ant netvarkingai užmestos striukės. Viena akimi stebėdamas Rutą  prie baro, parėmęs galvą nuobodžiavo barmenas – jis viltingai laukė lankytojų. Bergždžiai – gal laikas toks netikęs buvo – jau gerokai po pietų, bet dar toli iki vakarienės, o gal visi krantinėje, parkuose, gatvėse gaudė šiemet dar nespėjusios palepinti saulės šilumą. Ruta  nejučiom žvilgtelėjo į staliuką kampe, kur pereitą kartą sėdėjo vyriškis, dėvintis garstyčių spalvos lietpaltį. Stalelis buvo tuščias.
Kavos buvo likęs tik šlakelis, Moncė jau nerimavo ir vis bandė persikraustyti ant kelių – per ilgu vienoje vietoje. Ruta pasiėmė šunelę ir, kilstelėjus ranką, pakvietė vyruką oficiantą – sąskaitos. Nuobodžiaujantis barmenas jau kėlėsi eiti prie Rutos, bet jo dėmesį patraukė pro duris įeinantis naujas lankytojas. Jį pastebėjo ir moteris – tarpdury po salę dairėsi tas pats vienišas vyriškis, pereitą kartą sėdėjęs už staliuko salės kampe.  Tik šį kartą be savo ryškaus lietpalčio. Tas pats, kuris paskutinį sykį taip įbaugino Rutą. Ar jis tikrai moterį persekioja? Bet šįkart ji jautėsi saugi – saulėtos dienos popietę, grilio bare, visai šalia judrios krantinės. Ruta greit nusuko akis, nenorėdama išsiduoti, kad pažino naują baro lankytoją. Bet tai neliko nepastebėta paslaptingojo vyriškio – jis dar spėjo pagauti nubėgantį moters žvilgsnį ir vos vos, lūpos kampučiu šyptelėjo.
- Norite pabėgti? – Su lengva pašaipa balse pasiteiravo vyras, prisėsdamas šalia Rutos, – Ar labai skubate?
- Jūs persekiojate mane? Kuo užsitraukiau nemalonę?