Iš Rojaus sodo turime tik obuolio šešėlį.
Senatvė alkstanti nesidalina kąsniu.
Čia — tau, čia — man...
Žaltys?
Angis įgėlė...
Tyliu.
Nebekalbu.
Gal bus lengviau suprasti?
Nė nejutau, kada sugižo syvai,
Kada sprangiu patapo bendraties saldumas?
Zenito skrydis plazdantis negrįžo,
O žvilgsnio šviesą dengia rūkas?
Dūmai?
Iš įpratimo uostau tuščio korio vašką.
Sapnuoju vaisių,
Kurs abiems per pusę.
Ragavę obuolio iš Rojaus juk nebesiblaško —
Nes vynas bręsta.
Actui tenka rūgti.