Tik iš tolo tas kalnas atrodė visai nestatus ir lengvai įveikiamas,  o iš tiesų pavasarinė žemė buvo pažliugusi, pernykštės žolės šlapios ir slidžios. Merginos kapanojos sunkiai, slydo, įsitverti nebuvo ko – nebent netvirtų nuvytusių žolynų. Pradėjusios drąsiai kopti tvirtai dviem kojom, draugės  kalną įveikė jau visomis keturiomis – murzinos, molėtomis rankomis, palikusio po savęs šlaite išmaknotą visą griovį. Kaip viskas juokingai tada atrodė! Jos prunkštė, kikeno, užsikvatojusios net tų pervytųsių žolynų neįstengė sugriebti. Pasiekusios piliakalnio viršūnę, tiesiog sugulė šlapioje pievoje – vievien buvo beviltiškai išsivoliojusios molyje. Kiek tolėliau ant pasvirusio medžio sėdėjo keli vyrukai – panašu, kad merginų bendraminčiai – jie, ant žemės pasitiesę laikraštį užkandžiavo. Ir smalsiai stebėjo atropojantį papildymą. Patricija,  garsiai kvatodama, purvinomis rankomis savo krepšyje ieškojo fotoaparato – grupiokai prieš kelis metus gimtadieniui jai buvo dovanoję nediduką fotoaparatą Smeną ir nuo tada Patricija buvo oficiali grupės fotoreporterė, vienintelė, kuri ne tik fotografavo, bet ir padarydavo nuotraukas. Irena su Ruta, paieškojusios gražesnio vaizdo į upę, kilnojo rankas, kojas, tai susikambindavo, tai pasileisdavo - pozavo, vaipėsi, o Patricija bandė pagauti įdomesnį kadrą. Po to jos keitėsi vietomis ir jau Ruta fotografavo besimaivančias drauges.  Užkandžiaujantys vyrukai su šypsenomis stebėjo tą fotosesiją, kažką replikavo, o po to vienas jų pasisiūlė nufotografuoti drauges visas tris kartu. Valio! – jos su džiaugsmu priėmė pasiūlymą! Priėmė ir kitą pasiūlymą - jungis prie jų improvizuotos puotos. Tuoj šalia buvo patiestas dar vienas staltiesę atstojantis laikraštis, merginos prie bendrų vaišių išdėliojo ir savo sumuštinius. Jos turėjo ir nemažą termosą kavos, o vaikinai ir prie kavos – sušilt buvo neprošal. Susipažino  - vyrukų trijulė taip pat buvo iš Kauno, taip pat ne ypatingi džiazo gerbėjai, KTU studentai, atvykę  į Birštoną  vėdint smegenų.
  Naujai iškepta kompanija iki vakaro bastėsi gatvėmis, slankiojo po parką, žingsniuodami krantine gėrėjosi Nemunu. Sušalus – kur nors pakeliui išgirdę muziką, lįsdavo po stogu pasišildyti, palinguoti į taktą – viskas vyko taip natūraliai, paprastai, lengvai. Kaip jauniems ir pritinka. Nė nepastebėjo, kad jau vėlu, kad tuoj tuoj turi išvykti paskutinis autobusas į Kauną – juk nė vienas neturėjo kur nakvoti. Jie kvatodami strimgalviais pasileido į autobusų stotį. Aikštelėje autobusas stovėjo užvestu varikliu ir  jau buvo sausakimšas žmonių. Vyrukai pradėjo spausti keleivius, bandydami įstumti merginas ir kaip nors tilpti patys – mieste kiekvienas buvo praėjęs įlipimo į pilnutėlį autobusą mokyklą. Visi jau buvo autobuse, jau ir durys galėjo užsidaryti, bet Ruta kažkaip neišsilaikė ant laiptų ir atbula iššoko atgal į gatvę. Durys jau užsidarinėjo ir paskutinę akimirką iš paskos iššoko vienas vaikinukų – kad Ruta neliktų viena. Tai buvo Laimis. Jie abu sutrikę tik akimis palydėjo tolstantį autobusą – tai buvo paskutinė transporto priemonė į Kauną tą vakarą. Naktis žadėjo būti su iššūkiais  - šalta, drėgna, tuščiais pilvais, greičiausiai gatvėje arba kokioje koncertų salėje, - buvo per daug vėlu, kad ieškoti akvynės. Bet viskas atrodė  lengvabūdiškai linsmai ir juokingai, Ruta nė kiek nesijaudino – Laimis jai atrodė labai patikimas ir atsakingas. Žinoma, jie dar pabandė keliose sanatorijose paieškoti kokio laisvo kambario, bet registratūrose tik keistai į juos pažiūrėjo – ieškot laisvos vietos vykstant tokiam festivaliui? O koncertų erdvėse įviariausio plauko bigbendai groti džiazą žadėjo ko gero iki ryto, muzikantai visai nesiruošė skirstytis ir atrodė, kad visas linksmumas tik dabar ir prasideda.
Kaip tamsu buvo lauke! Krantinėje švietė tik vienas kitas žibintas, upės nė nesimatė, tik kur ne kur kitoje Nemuno pusėje žibėjo vienišų trobesių langai, kurių šviesa ilgais liežuviais atsispindėjo vandeny, leisdama įtart, kad taip – čia upė, čia pavasarinis Nemunas. Ruta jau ir sušalo, bet nedrįso prisiglausti – Laimis tikrai nebuvo jai toks savas, kad  pasijustų jo glėbyje jaukiai. O ir susirūpinęs vyrukas jau dairėsi aplinkui, bandydamas užtikti kokią pastogę ar bent užvėjį. – lengvabūdiški juokai išgaravo, vėsa ir drėgmė juos abu grąžino į realybę. Praeidami krantine pro Irklavimo bazę, viename jos langų jie pastebėjo judant menką švieselę – kažkokią gyvybę. Net nepagalvojęs, kad galbūt tai neatsargu, Laimis už rankos nusitempė Rutą  prie to  didžiulio sporto komplekso ir pradėjo ieškoti kokio nors įėjimo. Tikrai, vienos galinė durys buvo nerakintos, už jų nedideliame sandėliuke, pasišviesdamas žibintuvėliu,  dryžuotų čiužinių krūvoje taisėsi sau guolį ilgaplaukis vyrukas, ko gero toks pat užsilikęs festivalininkas. Jis nė kiek nesupyko ant atėjūnų, padėjo susirasti minkštesnį kampą ir Rutai su Laimiu. Ne ne, nebuvo jokio detektyvo, tai nebuvo įsilaužėlis – vyrukas, gyvenantis  Prienuose, vasaromis  čia uždarbiavo ir paprasčiausiai turėjo pagalbinių  patalpų raktą. Kitokios nakvynės jis nė nebuvo numatęs – kitą dieną paklausyt džiazo jis laukė atvykstant draugų kompanijos. Visiškai paprastai – toks nuostabus atsitiktinumas, kad Ruta su Laimiu atsidūrė reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Patalpa, žinoma, buvo nekūrenama, bet tai visiškas niekis, palyginus su kiaurai smelkiančiu vėju, iki paskutinio kaulelio besiskverbiančia drėgme, kuriuos jie paliko už durų. Krūvon sukrauti  čiužiniai puikiai atstojo ir minkštą lovą, ir ištisus  apartamentus.
Tą naktį jie kalbėjo apie viską – mokslus, dėstytojus, grupiokus. Tėvus. Artimus draugus. Apie įvykius Lietuvoje ir ne Lietuvoje, apie politiką, ekonominę blokadą. Apie knygas, gėles. Iki paryčių. Net keistai neoriginalu – jiedu visai neturėjo dėl ko pasiginčyt ar padiskutuot - lyg būtų vienų tėvų auklėti, tas pačias knygas skaitę, vienam kieme  ant asfalto klases šokinėję.
Ruta nubudo jau su šviesa, jaukiai prisiglaudusi, tiesiog įsikniaubusi į Laimį – į tą tik vieną dieną pažįstamą vyruką. Pirmą kartą šitaip – šiltai, patikliai, be jokios abejonės. Ji augo niekada nemačius tėvo, nežinodama, kaip taip paprastai galima pasikliauti vyriškomis rankomis, mažutė ji niekada nebuvo kilnota “iki dangaus“ ir joks vyras nenuvalė jos nubalnotų kelių. Ruta nė neįsivaizdavo, kaip tai gera – jaustis saugiai vyro glėbyje.
Ir daugiau kaip dvidešimt metų Ruta jautėsi saugi tose vyriškose rankose.
Turbūt todėl pasąmonė vardu Likimas ją ir vėl atvedė į Birštoną – tokią pačią ankstyvo pavasario dieną. Taip, ji čia sutiko Laimį. Čia ji ir sudės visus taškus. Išdrįs priimti skaudžius ir drastiškus sprendimus. Kitaip būti negalėjo. Tiesą sakant, mintyse moteris jau buvo viską nusprendusi, tik dar reikėjo susidėlioti detales. Smulkmenas – kaip tuomet atrodė.
Seniai seniai Birštone prasidėjo pats gražiausias jos gyvenimo tarpsnis – užgimė pirma ir vienintelė meilė, kuri išaugo į  nuostabią šeimyninę idilę, ramybės garantą. Rutos tvirtovę... Ar rutiną? Nevertinamą kasdienybę? Ar gali kas nors augti, klestėti, jeigu tu tuo, kad ir kas tai būtų – medis, gėlė, meilė, pagarba - nebesirūpini, nepuoselėji? Jeigu savieigai palieki?
        Prasidėjo Birštone, čia viskas ir baigsis. Turi baigtis, Ruta nė akimirkai neabejojo, kad ji negrįš namo tokia pati, kaip išvyko, kad nieko ji jau nesulipdys. Net nemėgins lipdyti – pasikliaus klasikine Remarko fraze, kad nieko negalima sugrąžinti ar atitaisyti, antraip visi būtų šventieji. Niekada nebežėrės negrabiai suklijuota vaza. Ir prisimins Ruta tą ilgą gyvenimo tarpsnį drauge su Laimiu, kaip patį nuostabiausią. O dabar sudės taškus, nes... nes iš tiesų viską ir užbaigė jos vyras. Jos vyras. Jis tą paskutnį tašką ir tekštelėjo.

Liko susidėlioti detales.

Ruta pavargo vaikščioti. Ir galvot pavargo. Pradžioje pagelos lyg ir nejuto, bet pusę dienos sukdama ratus palei upę, ji sušalo, sužvarbo. Oras buvo toks bjauriai drėgnas – nepasakytum kad lijo - tik dulksna, bet viskas buvo šlapia, lašėjo nuo šakų, nuo stogų. Ir  striukė kone kiaurai permirko.  Kaip kažkuomet, prisėdo ant Svajonių suolelio. O apie ką svajoti? Neužtruko – per daug skaudu. Iš netoliese veikiančios kavinės padvelkė grilinamo maisto kvapai. Ruta užsuko – bent sušils. Apie valgymą ji negalvojo, bet, priėjus oficiantui, paprašė kavos ir kažkaip mašinaliai užsisakė  kepsnį. Nebuvo alkana – pagnaibius šakute, kepsnį pastūmė į šoną. Kol laukė kavos, akimis perbėgo kavinės salę – beveik tuščia, viename kampe ji, kitame – toks pat vienišas lankytojas. Turbūt už ją kiek vyresnis vyriškis, niekuo neypatingas, jei taip nekristų į akis jo ryškios garstyčių spalvos lietpaltis, negrabiai permestas per greta stovinčios kėdės atlošą. Vyriškis turbūt buvo paskendęs savo mintyse, jis tuščiomis akimis žvelgė kažkur į erdvę, priešais save. O gal į save.  “Įdomus vyriškis, - šmėstelėjo, - ir jis taškus dėlioja? Visi besiilsintys ir besigydantys turbūt sėdi karštose džiakuzi arba jaukiai susirangę spokso į televizorių ekranus. O mes – štai... Kiekvienas savo kampe, kiekvienas su savais tarakonais galvose“
Tuščia. Tuščia buvo kavinėje, tuščia miesto gatvėse, krantinėje. Ir vėl tuščia galvoje.
Ruta grįžo į viešbutį, kad pasiėmusi Moncę, dar kartą  trumpam išeitų laukan su šunele. Ji per daug nesidairydama apsuko ratuką apink vieną iš tvenkinukų. Tokiu oru šunė nerodė jokio noro pasivaikščiojimas, o ir Ruta jau buvo ganėtinai sušalusi. Moteris pasiėmė Monsinjorę į glėbį ir pasuko viešbučio link. Aplink nesimatė nė gyvos dvasios, tik akies krašteliu  pilkoje prieblandoje moteris  pastebėjo kažikokią garstyčių spalvos dėmę – ji lėtai judėjo bažnyčios pusėn. Gal. O gal tik užsidegė žibintas – temo. Tiesą sakant,  Ruta į tą vakaro inkliuzą neatkreipė ypatingo dėmesio, šiaip  - tik automatiškai užfiksuotas vaizdas.
Kambary moteris išsitraukė popieriaus lapą, pasidėjo ant staliuko. Atsilošė kėdėje. Jos sprendimai turėjo būti apčiuopiami, konkretūs, kaip buvo pratusi darbe – susidaryti veiksmų planą, darbus suskirstyti pagal svarbumą. Popieriuje. Ruta pasiėmė tušinuką ir ryžtingai krestelėjus galvą, užrašė:
1. Paduoti skyrybų prašymą.
2. Parašyti prašymą išeiti iš darbo.
3. Nuvažiuoti į kaimą.
...