Motinos susėsdavo
Prie tuščių stalų su
Nėriniais rankose
Ir lūpos vos krutėdavo,
Kai verždavos lopšinės.
Ilgos naktys. Netgi kai
Baigdavosi žibalas.

Upės tekėjo
Be kraujo, be pieno.

Tėvai išeidavo
Į kurčią žiemą
Be kastuvų.
Bet tik nebylūs
Ir kurtinantys horizontai
Nepakančiai žvelgdavo
Į laukiančias akis,
Žilstelėjusias sruogas
Ir nutriušusias beretes.

Nebuvo ant sniego
Nei kanopų, nei pėdų įspaudų.

Mergaitės verpė,
Pildė skrynią kraičio.
Žinojo, kad bus kitų
Žirgų... jaunikių,
Bet nepatikėjo pasakom,
Žiemos stebuklais,
Po eglės šakom
Neradusios laimės.

Nei pergalių, nei pralaimėjimo,
Nei šilko iš švelnių rankų.

Mainėsi žiemos,
Džiovindamos drėgnas akis.



Negrįžo.