Bandyki, jei gudrus, atskirt iš pilkumos,
Kieno pavidalai žilam graime prašapo,
Jei vėjai baigia trupint ir kamuot –
Lauke nerasi sveiko anei vieno lapo.
Kraujažolė? Bajorė? Dilgėlė?
Usnis, padriekusi dyglius ir juos pamiršus?
Jokių aistrų – nekęsti ar mylėt,
Nei drėgno graudulio ant išdėvų paviršiaus.
Tarytum gailios maldos girdis čežesiai,
Bet nieks neskelbia, kas vedlys, karalius.
Jokių pretenzijų iškilt ar išsiskleist,
Tik vienas rūpestis – daigelis gležnas, žalias.
Kur ta didžioji pievos išmintis
Žmonių genty, kai galvos apšerkšnija?
Prapuola gyvastis nuodingam vandeny
Ir kraujo upėje, kuri nesukrešėjo.
Kam rūpi aimanos gimdyvės – jau našlės?
Kas gedi vyrų, einančių žudyti?
Laukai suniokoti, išarlyti, tušti.
Kiek reiks pavasarių, jei ne pamiršt – užgyti?..