Į kavinukę po vieną ir po kelis pradėjo rinktis žmonės – artėjo pietų metas ir aptarnaujančios merginos praeidamas   jau pradėjo skersakiuoti ir drauges, sėdinčias tik su vandens ąsočiu prie jaukiausio staliuko ir nedviprasmiškai šypteldavo – “Jūs, ponios arba jau eikit iš čia, arba būkit malonios ką nors užsisakyti”

- Žiūrėk į mus jau šnairuoja, čia pietaujam, ar einam kur nors kitur ? Gal juokinga, bet aš sėdėdama kavinėje ganėtinai praalkau,  - Ruta jau  pastebėjo kreivokus zujančių merginų žvilgsnius. 

- Gal kylam. Aš pietums numačius kitą fantastišką vietelę. Vieta įdomi ir meniu originalus. Gerąja prasme originalus, - šyptelėjo. – Na, ir prasivaikščiot reiktų, tuomet jau tikrai praalksim.

Žvarba įdienojus atlėgo, pro praretėjusį debesų šarvą atkakliai bandė prasimušti saulė, o vėjas jai padėjo, valiūkiškai plėšydamas pilkas debesų marškas. “ O tie minkšti ir purūs dangaus karaliai debesys! Koks Čiurlioniškas pavasario dangus, vėjo nešamas”, - Giliai įkvėpė Ruta. Ir  judri Vokiečių gatvė drauges pasitiko jaukiu gryno oro gūsiu. Pavasaris visgi.

Patricija pietums numatė restoraną Le Boheme. Ruta iš tos pačios Patricijos jau buvo apie girdėjusi apie tą vietą  – na, kad be galo jauku, labai skanu, meniu dažnai keičiamas. Ir apskritai, svarbiausia buvo interjeras – išskirtinis, nekopijuojamas. Bus matyt, ar jai patiks. Draugės neskubėdamos ėjo Vokiečių gatve. Gėlynai dar buvo skurdūs, kur ne kur po medžiais bandė dygti  ir iškart žydėti krokai,o patys medžiai – nykiai pliki. Pavasarį jau pajutopraeiviai – ryškūs, stilingi, atlapotais skvernais ir besiplaikstančiais šalikais – šypsojosi, klegėjo. “ Vilnius, visgi, sostinė. Jaunystė ir džiugesys”  - Taip pat šypsodamasi, pagavus bendrą pavasario nuotaiką, pagalvojo Ruta. Koks geras buvo tas jos sumanymas – išlėkt   pas Patriciją.

 

- Sukam dešinėn, ar toliau einam Vilniaus gatve?Dominikonų gatvė bus ramesnė.  Atstumas tai tas pats, - atgal ant akmeninio grindinio grąžino RutąPatricija.

- Eina sau, kokia bažnyčia priešais! Kodėl anksčiau niekad nemačiau? Tiesiai, tiesiai dar paeinam, - susižavėjus šūktelėjo Ruta.

- Nematei?  Tai čia Kotrynos bažnyčia. Turbūt supranti, kad ji čia stovi ne vieną šimtą metų,pastabioji tu mūsų - nusijuokė Patricija, - Na bet jo, restauravo atsakančiai, tas baltos-raudonos kontrastas tiesiog įstabus. Ir skaičiau kažkur, kad viskas autentiška – spalvos, medžiagos. Vakare apšviesta kaip atrodo! O tai tu tiek laiko čia nevaikščiojai? Seniai ją restauravo, man rodos, mano dvyniai dar paaugliukai buvo.

- Na vat reiškia tiek nebuvau Vilniuj… Arba nemačiau. Na nepamenu aš jos.

Moterys apėjo aplink bažnyčią, bet į vidų nėjo – tiek to. Po to kirto skverelį, kuris, nors ir nedidukas, sužaliavęs turėtų būti tykus prieglobstis nuo pakankamai apkrautos Vilniaus gatvės triukšmo. Čia pat paėjus, dešinėj – ir Le Boheme – tas išgirtasis restoranas. Tiek to kelio.

Restoranas tikrai nustebino Rutą. Pirmiausia savo interjeru, kurį kuriant ko gero buvo bandoma derinti nesuderinamus dalykus. Ir tas bandymas buvo vykęs, bent jau pasiekė savo tikslą – domino ir intrigavo lankytoją. 

-Na, klausyk, įdomiai jie čia! Kokie skliautai, kandeliabrų kokių pririnkę po tais skliautais prikabinėt, parketai visur ir... tos  turbūt  dar šešioliktam amžiuj apsilaupiusios sienos! Lyg po kokio karo ar potvynio. Ir baldai, ir grindys, šviestuvai, baras - viskas turėtų prašytis freskų ar gobelenų, o vat dera tos pobaisės sienos ir tiek. Eina sau! O tie stalai... - Rutai labiausiai ir patiko stalai – apvalūs ir lakuoti, nors ir restauruoti, nepraradę senumo ir stabilumo įspūdžio, dauguma net nevienodi, - Sėdam ana tam kampe, prie to šviesenio stalo. Jis man kažkoks toks... mielas gal?

Atsisėdus už stalo, Ruta net paglostė jį, kažkur giliai kirbėjo tolimas prisiminimas, kad ji už tokio stalo jau sėdėjo, lietė jį. Ir tai buvo seniai, labai seniai, ją apėmė lyg amorfinis nesusiformavęs bet be galo šiltas ir mielas jausmas,  – kartą jau buvo toks pat švelniai slidus lakuotas pavilšius ir mažytės gyvūnėlių figūrėlės – balti, turbūt porcelianiniai drambliai, žirafos, meškos...  Iš kur tai? Ar tas vaizdas buvo tikras, ar vaizduotės išdaiga? Bet kuriuo atveju, Ruta čia jautėsi labai maloniai. 

- Kaži, kodėl dabar atrodo, kad kažkur mano gyvenime jau buvo toks stalas? 

- O ar ne mamos namuose, kur tada gyvenai, Putvinskio gatvėj?  Na lyg tokį mačiau. Šiaip, tokius labai daug kas turėdavo. 

- Neee, ten  buvo ne toks. Ten paprastas apvalus. Irgi senas, bet visai ne lakuotas. Ne toks, ne. 

- Na, gal tada tau rodosi.  Ką užsisakysi, išsirinkai jau? Stipresnio?

- Suintrigavo karštas obuolių sulčių ir kalvadoso su apelsinais kokteilis. Kažkoks kalambūras, kaip ir nusilupusios sienos su prabangiais šviestuvais kartu sudėjus. Ir sušilt norisi. Pabandysiu tokį. Ką tu?

Patricija paprašė karštų obuolių sulčių su apelsinais – įdomus sprendimas, žinoma.  Be kalvadoso. Ji visai negėrė alkoholio, turbūt jau kokių dvidešimt metų negėrė. Tai, žinoma, būtų   visiškai eilinis ir normalus gyvenimo faktas, bet ne šiuo atveju. Draugės   tiksliai iki galo taip  ir  nežinojo visos tos jos priklausomybių istorijos. Patricija, kitur pakankamai atvira,  sąmoningai vengė tos temos. Nei Ruta, nei Irena neturėjo supratimo, kaip jųdraugė išbrido iš to liūno. Turbūt skaudžiai, jeigu niekad nepasakojo.  Draugės, žinoma, ir nekamantinėjo, nors rūpėjo bent jau iš profesinio smalsumo. Jos tik bijojo, kad tik Patricija vėl nenusprūstų. O Patricija atsisakė bet kokio svaiginimosi būdo, ir alkoholio tame tarpe. Turbūt, kad jau būtų garantuotai. Medikų pasaulis mažas, Ruta girdėjo kalbas, kad draugė tuomet vos vos išsaugojo vaikus – grėsė motinystės teisių atėmimas. Tai, matyt, ir buvo paskutinis lašas, lyg apokaliptinis žemės drebėjimas, supurtęs smegeninę. Įsikišo ir draugės mama, net gi tėvas. Su Daugirdu jie išsiskyrė. Irgi skausmingai – kitaip ir negalėjo. Kad ir kas vyko, kad ir kaip viskas buvo akivaizdu, ligoninės medikų bendruomenė palaikė darbe visad malonų ir draugišką Daugirdą, o žmona... žmona buvo išprotėjusi narkomanė. Bet Patricija atsitiesė, perėjo dirbti į kitą ligoninę, o po to pradėjo kurtis privačios klinikėlės ir ji stabiliai įsitvirtino vienoje iš jų. O su draugėmis? Kaip anuomet staiga dingo iš Rutos ir Irenos gyvenimo, taip staiga vieną dieną ir atsirado.  Bet apie visą tą  skaudų gyvenimo etapą niekada nekalbėjo.  Draugės gerbė tokį jos pasirinkimą, nors tarpusavy tikrai ne sykį ir aptarė, ir paspėliojo. Pradžioje, būdamos kartu ir kur nors užsisakydamos kokią taurę vyno ar susimaišydamos kokteilio, jos labai nejaukiai jausdavosi, bijojo, kad Patricijai  tokia padėtis nepatogi ar nemaloni, bet draugė, visiškai ignoruodama tą temą ir ramiai gurkšnodama vandenį, savaime išsprendė tą nesmagumą.

 

- Nepyk, gal baigiam vakarėlį, jau norėsiu važiuoti, - Ruta susigribo, kad laikas tai bėga nenumaldomai, kad iki Kauno dar geras laiko ir kilometrų gabaliukas, o namie laukia Monsinjorė. Ji šventai laikėsi taisyklės – jei jau pasiėmei į namus augintinį, esi už jį atsakingas. Moncė paprasčiausiaibuvo žmogaus įkaitas, visiškai priklausoma nuo šeimininkų mažutė ištikima šunytė ir Ruta negalėjo jos nuvilt, - Man šunelę pavedžiot, ji laukia, juk nesupranta, kodėl nuo ryto palikta viena. 

Ruta labai atsargiai ir nepatikliai žiūrėjo į žmones, kurie buvo abejingi gyvūnams. Ir gerbė tuos, kurie gerbė savo augintinius. Taip jau buvo. Ir ši jos taisyklė moters niekada neapgavo.

-Viskas gerai. Ir aš gi po paros, o rytdienai darbų priplanavau, nes supranti,  po to vėl pirmadienis, vėldarbas, darbas, darbas... Išsimiegot norėčiau. Dabar pavyksta, - šyptelėjo Patricija. 

Iki stoties Ruta nutarė eiti pėstute ir tik atsisveikinus su drauge, prisiminė, kad net nepažiūrėjo, kada jos traukinys į Kauną. O iki traukinio, pasirodo, buvo dar gerokai daugiau nei valanda. „Ot ožka, ir kur dabar dėsiuos tą valandą, man iki stoties liko tik penkiolika minučių kelio” 

Moteris nutarė prasukt pro Pilies gatvę. Tą vis kintančią, bet niekad nepametančią savo veido, visad gyvą, visad pilną gražių moterų, simpatiškų vyrų, mažų vaikų ir iššaukiančios išvaizdos triukšmingų paauglių. Rutai atrodė, kad bet kas, papuolęs į tą senamiesčio gatvės tėkmę  - išgražėja, atjaunėja, tampa didelio miesto dalimi. Taip, ji  nutarė būtinai pasivaikščioti Pilies gatve, nors tai jai buvo ir kiek į šoną. 

Ramiai, neskubėdama ji žingsniavo gatvės viduriu ir tiesiog gėrė į save visas vitrinų spalvas, liūdną gatvės smuikininkės melodiją, vos girdimą muziką, sklindančią iš mažyčių kavinukių. Moteris atpažindavo seniai matytas užeigėles, suvenyrų parduotuvėles, prisimindavo, su kuo kur lankėsi, ką valgė – kur bandelę, o kur geriausią kada nors ragautą Napoleoną. Stebėdavosi naujai duris atvėrusiomis šeimyninėmis kepyklėlėmis, picerijomis ar nematytais prabangiais viešbučiais. “Oba, o čia ta pati kepyklėlė, kur prieš dar kokių dešimt metų su Laimiu buvom. Taip, ta pati! Štai, štai tas staliukas kampe prie lango - ten ir sėdėjom. Ir taip - ten buvo tas fantastiškas sūrio pyragas!Būtent po to aš ir pradėjau kept “čyzkeikus“ , - Ruta žvilgtelėjo į laikrodį ir nuspredė, kad dar tikrai spės bent arbatos išgerti. Ir būtent prie to stalelio! - “Ir sušalau, galų gale”. 

Kepyklėlėje ji greit užsisakė arbatos ir įsitaisė prie stalelio su vaizdu į gatvę – to paties, kaip kažkada su vyru.  Pavasario diena dar neilga, temo greit ir, lyg pajutę, kad besileidžianti prieblanda šaldo ir liūdina, gatvėje užsidegė žibintai, priduodami senamiesčio gatvėms ir skersgatviamspasakiškos paslapties. Žmonių gatvėje tik daugėjo, gyvenimas virė ir lyg nesibaigianti demonstracija į vieną ir kitą pusę judėjo praeivių kolonos. Kas skubėjo, kas iš lėto maklino, kad žioplinėjo, ganydamas akis vitrinų languose. “Ot gyvas miestas, - Stebėjosi Ruta, - gal retai išeinu, gal nepastebėjau, bet Kaunas vakarais tuštesnis. O gal ne ten būnu? O! O ten kas? - Ruta net atsilošė iš nuostabos, - Kiba Daiva? Ar tik kokia moteriškė panaši? Na bet ne, jos laikysenos juk nesupainiosi, ir striukė jos – tokia išskirtinai bronzinės spalvos. Geeeras! Gal namo kartu važiuosim?”Ir tikrai kitoje gatvės pusėje, tiesiog priešais Rutos staliuką prie mobiliųjų telefonų parduotvės stovėjo Daiva. Lyg ko laukdama, truputį išsiblaškiusi ji žiūrėjo į vitriną, tartum stengdamasi įžiūrėti kažką svarbaus. Ruta jau stojosi nuo kėdės, kad greit išbėgti ir pakviesti draugę nors kelioms minutėmsšnektelt ar gal net prisėst sušilt ir išgert arbatos, bet moteris staiga pasisuko ir nuskubėjo prie parduotuvės durų, visa savo povyza, gestais demonstruodama džiaugsmą ir jai būdingą viliojantį žavesį. Kaip tik tuo momentu tarpdury pasirodė Laimis ir šiltai apkabino Daivą, švelniai pakšteldamas jai į kaktą. “Laimis?  Kas? Ar tai visai ne jis? Ne!? Laimis juk ne Lietuvoj... Ar? Tai tiesa, kad jos vyras dabar su Daiva? Ir ji, Ruta, Laimio žmona stebi, kaip Daiva prie jo glaudžiasi, kabinasi į parankę?!”

Rankos nutirpo, moteris vos spėjo neišpylus arbatos pastatyt ant stalo puodelį. Atėmė kojas,kūnas nutirpo lyg jo nė nebūtų ir jei dabar ji ne sėdėtų, turbūt būtų išgriuvus. Akimirkai veidą užliejo šalčio banga  ir tuoj pat staiga pasidarė karšta. Taip, tai buvo Laimis, ji gi bet kur  ir bet kada galėjo atskirti savo vyrą tarp šimto kitų. Juk tai jos žmogus, jos! Ir Ruta neabejotinai jį atpažino. Atpažino, bet smegenys atkakliai nepriėmė matomo vaizdo. Kodėl Laimis laiko apkabinęs Daivą taip, kaip glaudžia prie savęs ir ją, Rutą? Juk jie ne šiaip susitiko? Ne šiaip? Kodėl? O ką jai dabar daryt? Bėgt, pasivyt, kibt į atlapus? – nors tokia mintis buvo mažiausiai priimtina. Širdis mušė pasiutusiu greičiu ir atrodė, kad kiekvienas dūžis atliepė smilkiniuose. Gąsdinantis bejėgiškumo jausmas. Tokios sumaišties Rutos galvoje dar niekada nebuvo – staiga apėmė pyktis, gailestis, graužatis, neapykanta... Net juokas, juokas iš savo beribio naivumo. Pyktis už vyro neištikimybę, neapykanta Daivai, gailestis sau, graužatis prarandant kažką dar nesuvokiamai svarbaus. Ir baimė bandant priimti dar neįsivaizduojamo masto permainas. Nors ne, ji dar nieko nebandė pripažinti, tai buvo tik baisi tos griūties nuojauta. Ruta sėdėjo ir pro langą žiūrėjo į nueinančią  porą. Nueinančią taip ramiai, meiliai susikabinus – į jaukią žibintų nušviestą pasaką, liūdnai griežiant gatvės smuikininkui… Būtų filmas, melodrama, jei nebūtų taip fantastiškai tikra. Ar tai su ja vyksta? Su Ruta? Ji taip ir sėdėjo, tuščiom akim žiūrėdama į gatvę. Į Vilnių.