Į Vilnių Ruta nutarė važiuot traukiniu. Tiesą sakant, už tai, kad vykti automobiliu, nebuvo nė vieno argumento. Pirmiausia, moteris labai prastai pažinojo Vilnių. Ir buvo gi ji ten, tikrai ne vieną ir ne kelis kartus lankėsi sostinėje, bet tas miestas jai ir liko tarsi kažkoks fragmentas. Atskiras objektas – oro uostas. Vėl atskirai – Operos ir Baleto Teatras. Dar vienas taškas – Dramos teatras. Na, dar Gedimino pilis, senamiestis, Užupis. Televizijos bokštas – greičiausiai Karoliniškėse. Kažkur ten ir LITEXPO rūmai… O kaip visą tai`tarpusavy sujungti, kad išeitų Vilnius? Rutos galvoje buvo visiškai paskiri mieli miesto akcentai, nė kiek nenutuokiant, kaip patekt iš taško A į tašką B. Kita amžina didesnių miestų problema – kur parkuoti mašiną? Ne kartą tiesiog norėjosi automobilį neštis su savimi arba paliti kur nors už miesto. Bet iš tiesų… Iš tiesų – visa tai smulkmenos, lengvai išsprendžiamos įvairių programėlių telefone pagalba. Ruta paprasčiausiai norėjo į Vilnių važiuoti traukiniu. Tai kas, kad to senovinio žalio elektrinio traukinio su kietais mediniais šviesiai lakuotais suolais vagonuose, rūkalų ir kitokio tvaiko persmelktais linguojančiais tamburais ji tikrai neberas. Bet tunelis, kuris iškart už Kauno, į kurio tamsą neria vos savo kelionę pradėjęs traukinys, tunelis gi niekur nedingo? Ta vaikystės pasaka, kuomet staiga už langų užgęsta diena ir tik elektros žibintai – žybt, žybt, žybt… ir po akimirkos vėl prašvinta. Nedingo turbūt ir tas monotoniškas užburiantis ratų duksėjimas – tuk-duk, tuk-duk… Ramus vagono supavimas į taktą ratams. Šį kartą į Vilnių – tik traukiniu. Kuo toliau nuo to voverės ratelio narvelyje. 

Visgi bilietą Ruta nusipirko važiuoti pirma klase, jei jau tų medinių suolų vis vien nėra, tai nors važiuos patogiai. Ir tikrai – kelionė pirmos klasės vagonu nė iš tolo nepriminė  važinėjimų studentiškais laikais – rodos neatmenamai senais ir kartu tokiais nepaaiškinamai artimais. 

Rutos vieta vagone buvo atsukta nugara į važiavimo kryptį. Ji nemėgo taip važinėti, ypač viešuoju transportu, bet šį kartą, vos pajudėjus traukiniui, tas naujas patyrimas – stebėt nubėgančius medžius, elektros stulpus, mažas raudonų plytų stoteles, kurias greitasis traukinys praleisdavo nė nesumažinęs greičio – tas naujas patyrimas jai labai patiko. Jai vaizdavosi, kad tai ne traukinys palieka nykius pakelių kaimelius, o kad tai jos įgrisios ir vienodos dienos lieka, lieka, lieka, su kiekvienu rato dunktelėjimu vis toliau.

Priešais Rutą už staliuko sėdėjo pora – pagyvenęs vyras ir jaunesnė mergina. Gerokai jaunesnė. Žinoma, moteris puikiausiai suprato, kad labai nemandagu ir nepriimta spoksot į priešais sėdinčius. Nejauku visiems – tiek apžiūrinėjantiems, tiek stebinčiam. Netinkama, žinoma - bet juk taip smalsu nors truputį pravert svetimų gyvenimų dureles. Iš atskirų žodžių, gestų, frazių nuotrupų  ir kūno kalbos bandyt pažint pakeleivius, valandžiukę pabūt to mažo spektaklio žiūrovu, pabandyt suprast tų priešais sėdinčiųjų tarpusavio santykį, galbūt ir socialinį statusą, profesiją. Taip, laiką praleist galima ir stebint benubėgančius elektros stulpus ar skaitant knygą. Bet juk ši gyva knyga, nors ir trumputė jos ištrauka – daug įstabesnė. Ruta sugalvojo subtilų būdą nepastebimai tyrinėti pakeleivius – atradusi vieną patogų kampą žiūrėt į langą, ji stikle puikiai matė vyro ir merginos atvaizdus. Tas apšvietimo kontrastas – ryškios šviesos vagone ir niūri ryto prieblanda už lango – atliko puikų veidrodžio vaidmenį.  

Ruta, patogiai  išsidrėbusi minkštoje aukštu atlošu sėdynėje, lyg niekur nieko žiūrėjo pro langą ir tuo pačiu metu  lange stebėjo kaimynus. Jie be abejonės buvo vienas kitam artimi.  Atsitiktiniai prisilietimai, mimika, šilti žvilgsniai – viskas bylojo apie glaudžius poros santykius. Tai, kad pokalbis buvo gyvas, aktyvus – rodė, kad ko gero gyveno jie ne kartu. Susimatant kiekvieną dieną – dažnai norisi ir tyliai pasėdėti, o jie mėgavosi bendravimu.Nejučiom Ruta atsisuko į pakeleivius – labai magėjo geriau pamatyt akis. Taip, ji  dabar jau neabejojo – pakeleivius siejo  kraujo ryšys. Tos pačios rusvos, šiek tiek nusvirusiais kampais akys, vienodi grakštūs antakių lankai, platūs skruostikauliai, aukštos kaktos.Ir aristokratiškos nosys – pagyvenusio vyro griežtai vyriška ir kiek švelnesnė merginos. Vyriškis gerokai vyresnis – vokai kiek užkritę, laisvesnis pagurklis ir lengvai padribę skruostai. Žilstelėjęs. Jis iš klasikinio stiliaus odinio lagaminėlio traukė segtuvus, įmautes su prirašytais lapais ir kažką pasakodamas rodė merginai. „Turbūt rašytojas. O gal redaktorius. Ar architektas? Bet labai senoviško kirpimo – dar viskas popieriuje” – toptelėjo. Dukra (Ruta jau nebejojo, kad tai buvo dukra su tėvu) labai susidomėjusi vartė lapus, komentavo. Tyliai – pirmos klasės vagone buvo tylos zona ir visi keleiviai pagarbiai laikėsi šios taisyklės. Po to mergina išsitraukė savo kompiuterį ir kažką rodydama ekrane, gestikuliuodama pradėjo pasakoti, vis pasiklausdama ar aišku, ar supranta. Tėvas labai susidomėjęs klausė. Ruta nugirdo, kad pokalbis greičiausiai rutuliojosi apie dirbtinį intelektą. “Ir man būtų neprošal paklausyti” – su šypsena pagalvojo. Jai buvo taip gražu stebėti tuos du žmones! 

Ruta niekada nežinojo, kokie būna tėvo ir dukters santykiai. Na, galėjo numanyti, įsivaizduoti, pafantazuoti, bet to bendravimo  šilumos ji niekada nebuvo jutus. Tik kažkodėl atrodė, kad tas ryšys būtinai turėtų būti šiltas. Būtinai.  Ne, ji niekada nepavydėjo, nesigailėjo ir ko nors netekus – juk kaip gali gailėt to, ko niekada neturėjai? To ir netekti negali. Moteriai tik buvo smalsu, kaip viskas būtų galėję vykti - kai ji buvo dar visai maža, po to paauglė, mergina. Galų gale – kokie jų santykiai būtų dabar? Jie būtų draugais? Galėtų vienas kitam pasiguosti? Štai šitaip, kaip šie du gražūs žmonės, dalintųsi patirtimi? O gal jie būtų tik du vienas kitą pažįstantys žmonės, nepuoselėjantys vienas kitam kokių nors šiltesnių jausmų…

Kuomet ji buvo dar mažutė, vaikų darželyje, pamatę danguje lėktuvą, vaikai,  mojuodami rankelėmis, pradėdavo šaukti – „Ten mano tėtis skrenda, mano tėtis!”. Visi šaukė. Su jais ir Ruta. Kaži, – vėliau pagalvodavo, – kiek iš jos tuometinių darželio draugų iš tiesų buvo matę savo tėčius?

Ruta net kruptelėjo, kai netikėtas traukinio palydovo pranešimas ją staiga grąžino į realybę – traukinys artėjo prie Panerių, toliau buvo Vilnius.

„Kiba tikrai sostinėje visad šalčiau, nei Kaune” – Tik išlipus iš traukinio, Ruta nejučiom susigūžė, susikišo rankas į kišenes ir pasikėlė pavasarinio palto apykaklę - pagela tiesiog kiaurai skverbėsi.Pamaiva tas pavasaris, pasierzino ir vėl užleido žvarbai vietą. Tegu, po pavasario žiema jau

vis vien nesugrįš. Tik dabar, kad nesustirti į ožio ragą, eiti pėstute iki Vokiečių gatvės reikėjo greitai, per daug nesidairant, o pasidairyt, pažioplinėt juk ir buvo vienas iš Rutos tikslų. Tiek jau to, dabar tik greitai greitai iki susitikimo su Patricija vietos Vokiečių gatvės skvere, o po to jos jau lįs kur nors šildytis. 

Patricija, budėjime ne ką pamiegojus, laukdama Rutos jau trepsėjo, ir mintyse ieškojo kokios nors artimiausios jaukios kepyklėlės ar kavinukės, kad kuo greičiau sušilt – nemigos šaltis stingdė iš vidaus. Ji jau iš tolo pamatė atstriksinčią draugę ir pasitiko ją šiltu apkabinimu.

- Laaaba! Šimtas metų, jau ne mažiau tikrai! Kada paskutinį kartą matėmės? Pernai, plaučių konferencijoj?

- Baik tu, Patricija, nejau? Negąsdink! O mano gimtadienis? 

- Tiksliai! Buvo. Na bet Vilniuj buvai prieš šimtą metų tai tikrai.

- Vilniuj – taip, sutinku. Neprisimenu nieko jau iš to Vilniaus. Na, tik iki Operhauzo, iki oro uosto ir visi reikalai, - Sutiko Ruta, - nesiskaito čia. Gaila, pavasaris staiga ėmė ir baigėsi. Neprasidėjęs dorai. Aš jau ir paltuką pavasarinį išsitraukiau, o čia jis, pavasaris tas, tik bac – ir apgavo. 

- Nieko stebėsim pro kokį „knaipės” langą Vilniaus praeivius. Ot nauja patirtis bus, – Nusijuokė Patricija, - sostinės gyvenimas praeivių paltuose. Arba štai – Viniaus pavasaris pro vitrinos stiklą. Feisbuke tokį įrašą įkelsiu, a? Paskaitai kada ką parašau? 

- Aišku skaitau, viską. Gal ne visada šypsenėlepažymiu, bet, žinok, ne visada ir patinka, nemanyk. Nors, kita vertus, kokią nors apybraižų knygą galėtum ir parašyti… Ar net ką rimčiau.

- Tai jau, skubu. Kas tą knygą skaitys?

Ruta ir Patricija bendravo taip lengvai, paprastai, lyg būtų išsiskyrusios vakar. „Kaip gerai, kad yra tie visų keikiami ir kartu dievinami socialiniai tinklai” – tikrai ne sykį abi pagalvodavo. O tai žmonės visai susvetimėtų. Technologijų era mus atskyrė, technologijos ir suartina.

- O, žiūrėk, lendam čia, aš jau kelis kartus buvau – ir jauku, ir kava gera. Sūrio tortas neblogas, – Patricija patraukė Rutą už rankos ir greit nutempė į visai nedidukę kavinukę paprastu pavadinimu ”Kavinukė“ Moterys užsisakė po puodelį kavos ir vieną torto gabaliuką dviems. Pasidalins, bus gana,juk po to kur nors eis pietaut - reiks dar ir kelis patiekalus sutalpinti. Nepavyks šįkart paslankioti po Vilnių, bus valgymo ir plepėjimo stovykla išvykoje. 

Kavinukės interjeras buvo su pretenzija į tarpukario Lietuvos art deko stiliaus saloną. Po nedidele palme, lyg ir atspindinčia tą laikmetį, prie pat lango glaudėsi ir draugių stalelis - uždengtas barchatine staltiese su kutais ir apšviestas tokio pat stiliaus staline lempa. Nors ir jautėsi kičas, bet iš minkštų ir be galo patogių foteliukų nesinorėjo keltis ir vėl eiti į tą kiaurai smelkiantį vėją. 

-  Kaip gera, a ne? Mes čia ir įsišaknysim, jaučiu, – tiesiog įkritusi į  pliušinį fotelį  ir jau sušilusi, atsiduso Patricija, – Migdo mane, tuoj, žiūrėk, ir snūstelsiu.

- Na ir sėdim, o kas varo?  Šilta, jauku. Viskas ko reikia – mes čia, kartu, Vilnius – prašom - visam gražume už lango. Galim būt ir būt.  Pasiimkim gal vandens? Nemanau, kad budėjime daug gėrei. Vis bus ne tuščias staliukas, nors vaizdui. 

Jos taip ir sėdėjo. Prisiminė visokias jaunystės nesąmones, prisiminė vaikus – mažus, paaugusius ir jau užaugusius. Aptarė vyrus – nuosavus ir ne visada savus... Pasijuokė, paverkė. Tiek buvo tų šnekų, tiek naujienų ir dalykų ne visai naujų, bet dar neapšnekėtų, kad draugių mintys šokinėjo nuo vienos temos prie kitos, vijosi, lenkė viena kitą, grįžo atgal ir vėl bandė priminti, kad ne  – visko nepasivysi, visko neišsakysi. Rutai labai  rūpėjo, ar rutuliojosi Patricijos asmeninis meilės romanas. Na ne, gal būtų per skambiai – romanas. Greičiau nuotykis. Kaip visad – ne standartinis. Ne, tikrai ne iš tuščio smalsumo, tikrai ne. Ruta su Irena turėjo puikias šeimas, viskas jose buvo sklandu, jei neskaityt menknekių, kurie tebuvo pilnatvės prieskoniai. O štai Patricija... Patricijai vis nesiklostė tie artimi santykiai su vyrais. Nerado ji ramybės, užuovėjos juose. Kai paskutinį kartą išsišnekėjo ta jautria tema, moteris  papasakojo Rutai, kad jai patinka vieno skyriaus vedėjas. Ne tas žodis – patinka! Gerai jau, švelniai tariant – labai patinka, nes žodį „myliu“ ji jau nebedrįso tarti, būtų per daug atsakiga. Ir taip, jie jau buvo kartu. Klasika, pigių romanų klasika – tas vyras buvo vedęs, turėjo žmoną, mylimus vaikus ir tikrai nesiruošė jų palikti.  Patricija tai žinojo ir neturėjo jokių pretenzijų nei jam, nei jųdviejų santykiams. Ji visiškai nenorėjo gyventi su tuo žmogumi kartu. Jau nebenorėjo. Savo laisvės ir nepriklausomybės jau į nieką nebemainytų – taip manė Patricija. Ji buvo jau tiek kartų atvėrusi savo sielą meilei ir tiek kartų nusivylusi, kad  užrakino širdį bet kokiam prisirišimui prie kito žmogaus. Ir tie nusivylimai jai tik plačiau atvėrė akis – Patricija labai pragmatiškai ir racionaliai žiūrėjo į vyro ir moters santykius – būt kartu nė minutės ilgiau, nei būnasi. Nebetikėjo, kad kada nors išvis nutinka ta graži, šviesi meilė, visam gyvenimui pakelianti du žmones nuo žemės į aistros aukštybes. Ji tik norėjo žinoti, kad yra pasaulyje vyras, kuris nors kartais apie ją pagalvoja. Pagalvoja kaip apie artimą moterį. Nors kartais. O gyvent jai buvo patikimiau vienai, nei nelaimingai su kuo nors kitu. 

Ruta vis laukė, kad draugė pati pradės pokalbį, bet Patricija kalbėjo apie viską, tik ne apie tą žmogų. Jos taip ir vadindavo – „tas žmogus”, mat santykiai, kurie juos siejo neturėjo būti vieši. Negalėjo. 

- Klausyk, o tu dabar man papasakok, kaip tau sekasi su tavo inkognito vedėju, – Ruta, šelmiškai šypsodamasi, tiesiog įžūliai nutraukė draugę kone vidury jųdviejų pokalbio.

- Ot kaip kaip! – Nusijuokė Patricija, – Zose tu „cekava”! Įdomiai sekasi, žinok! Gerai, kad dabar ašjau į viską žiūriu kaip į nuotykį. Nežinau, kaip viskas atrodo tam žmogui, bet  juk irgi ne naujokas tokiuose reikaluose. Deja. Na gerai, tiek to, papasakosiu, bet supranti – ne spaudai, ne mane vieną čia viskas liečia, o Lietuva šalis maža ir mūsų brolis medikas gi po visas ligonines su darbais blaškosi. Klausyk, bet nepasakok. Vat kaip tik užvakar toks „įdomumas” ir nutiko. Jis budėjo, o aš šiaip užsilikau. Supranti, stengiamės budėjimų nederinti, na kad nebūtų taip akivaizdu. Nors šiaip – visi viską ten mato, juokinga apsimetinėti, bet žinai – demonstruotis tai jau irgi nepadoru, - Patricija dėl vaizdo pasimaivė, pavaizdavo  lyg nenorėtųpasipakoti, bet iš tiesų iš jos tiesiog tryško noras pasidalinti ta savo beveik vieša paslaptimi ir ji, rodos, su nekantrumu tik ir laukė, kada Ruta jos užklaus, – Žodžiu eilinis ir net ne vėlyvas vakaras buvo. Mes lyg niekur nieko, tvarkingai – jis ant sofkutės prisėdęs, aš ant stalo, per padorų atstumą. Ir tik kad įsiraus jo gražuolė! Na tiesiog su durim – juokas ima, tipo prigavo. Aš, žinok kaip į vargšę kokią pažiūrėjau iš aukšto – na vargšė ji ir yra. Tik puolė kudakuot kaip perekšlė „aš tau bulvyčių atvežiau, karštutės, žiūrėk – stiklainėlyje, dar ir agurkėlių…„Mamytė, – Su panieka iškošė Patricija, – Tas žmogus ją taip ir vadina “mamytė laukia, mamytei nupirksiu, mamytę nuvešiu… ” – su tokia patyčia balse, kad man jos net gaila būna. O į mane gražuolė pažiūrėt net nedrįso, bijojo.  Aš  tą vakarąpasijutau tokia pranašesnė už ją! Penkiom galvom turbūt. Supranti, aš jį, tą žmogų, turiu tada, kada noriu aš. Be bulvyčių. Mūsų santykiuose aš viską taip sustačiau ir sudėliojau, kad laisvė ir apsisprendimas priklauso man. Bent jau kol tie satykiai  išvis yra. Mes turim tiek bendro, tiek sąlyčio taškų! Neįsivaizduoji! Ne vien lova, ji ko gero tik tarp kitko, prie bendro komplekto. Mes, lyg iš vienų namų būtume išėję, vienodai vertinam žmones, knygas, keliones, muziką – na viską. Dirbam kartu. Mes tai pačiai kartai priklausom, galų gale! Taip,  ta jo žmona jaunesnė – už mane šiek tiek, už jį ne taip ir mažai. Ir būsiu objektyvi – net ir ne baisi. Ne gražuolė, kaip aš čia vadinu, bet gatvėj neišsigąsi. Ir tas žmogus jos tikrai nepaliks – na žiauriai jis savo vaikus myli, čia gi jo antra santuoka ir antra vada. O tu žinai, aš net kartą pagalvojau, jei jis paliktų vaikus, kad ir dėl manęs – mesčiau aš jį. Velniop mesčiau, – netikėtai surimtėjo Patricija.

Ruta klausėsi draugės. Įdėmiai klausėsi  ir nežinojo, kaip vertinti visą tą  istoriją. Ji lyg susidvejino – vienaip ji džiaugėsi, kad Patricija sugeba taip nenuobodžiai gyventi, kad turi žmogų, kurį nors kartais gali laikyti artimu, kad draugė prieš kelias dienas tiesiog puikiai atsilaikė nemalonioje akistatoje su „mamyte”. Ir linksmas Rutai buvo visas tas pasakojimas, net juokinga pasirodė ir ta vargšė „kudakuojanti perekšlė” su bulvyčių stiklainiukais... Ir juokėsi, ir šaipėsi jos abi su Patricija. Bet kodėl visą tą smagumą menkino kaltės ir svetimos gėdos šešėlis? Ir nuoširdus gailestis.