Pasiklydom rūke, kai vasary ieškojome vasaros.
Ištuštėję koriai apie būtį saldinę kliedėjo.
Nuo žiūrėjimo peršti akis, kai ledėkais akimuoju sušąla ašaros,
Kai giedotojų reikia labiau, nei kepėjų arba pribuvėjų.
Bet stebuklas – sujudom po pirmo kutenančio spindulio
Ar nuo zylės giesmelės, varveklio, nuo stogo nutįsusio.
Iš savęs purtom gaižią senatvę, apšaukę ją paprastu tinguliu.,
Nes kreivi buvo veidrodžiai, rodę, jog plerstam ar vystam.
Atlapais kailiniais palaimingai užsūstu tursomiegiu,
Nuslopinusi nerimą sėklų terbelių rūšiavimais.
Tirpsta mūsų vasaris, lesykloj patrupinęs duonos,
Ir ėjimui jėgų kaip sulos kaušą pilną padavęs.
Dar einu į tave. Nors glamonė vėsi ir beaistrė.
Juk vasary svarbu nepamesti iš kliedesio kryptį.
Tavo žvilgsny matau pragiedrėjimo spindulį skaistų.
Tirpsta striukas vasaris, bet vasara mudvieju liko.