Vieni jau buvo mirę nuo strėlių, kiti aimanavo, bet tai jų nepalaužė. Aplinkui krito strėlės. Jie šūkavo, dangstėsi skydais, mosavo ginklais, svaidė akmenis, o tada staiga sustojo ir po akimirkos pasileido pulti.
Jie trenkėsi į skydus kaip banga į krantą, bet tik keletas skydų buvo pramušti. Rikiuotėje atsivėrusias skyles dengė kiti. Be atvangos kapodami skydus jie žingsnis po žingsnio traukėsi. Karfaito kalavijas jau buvo išteptas krauju. Jis spėjo nukauti du priešus, o tada pasiekė gulintį Harkiną. Kapitonas buvo su sąmone, stebėjo dangų, lyg norėtų ten išeiti ir bejėgiškai klausėsi aplink siaučiančių garsų. Jis buvo toks jaunas ir pažeidžiamas:
-Aš susimoviau, lorde, nuvyliau visus- atsikosėjo jis.
-Kovojai su grėsmingu vyru, Harkinai- atsakė Karfaitas. Ivas pasilenkė prie jų- apie nieką negalvok. Ivai, griebk du karius- aplinkui vyko kautynės, daužėsi šimtai ginklų, geležis geležiai buvo negailestinga, vyrai šūkavo, rėkavo, skydai griaudėjo jiems pritardami - tegu tempia jį į stovyklą, vėliau imkis vadovaut kitam būriui ir pulk juos. Spausk, spausk, spausk. Greitai nustumsime juos šalin.
Atsistojęs Karfaitas pastebėjo kaip didelė dalis šiauriečių susigrūdo viduryje ir kaip bangos vis krisdavo ir atsitraukdavo, kol Ferburgo kariai juos lėtai stūmė atgal dviejų būrių grupe. Tačiau kairysis šonas laikėsi pavojingai. Miesto vyrai neprilygo ten buvusiems nordvingams, kurie buvo nepajudinami it ola.
Nordvingai buvo užgrūdinti kariai, plėšikai, keliautojai. Jūrų žmonės ir kovos amatininkai, Ferburgo kariai anksčiau buvo staliai, baldžiai, kalviai, netikėtai patraukę į sargybos tarnybą ir dar neparuošti. Buvo matyti, kad jie taikos meto kariai.
Tolumoje ramiai stūksojo pilis dėl kurios jie liejo kraują. Nepajudinama ant žemės ji dar kartą tapo baisių įvykių liudininke. O liejamas kraujas tvenkėsi į upelius ir tekėjo link pilies vartų. Šalta žemė atsisakė jį sugerti.
Karfaitas atsikvėpė ir pats patraukė į kairįjį būrio sparną. Ten reikės padirbėti kalaviju. Varnui kelią pastojo čia pro skydų sieną prasibrovęs šiaurietis. Purvinas ir kruvinas jis šaukė ir puolė mosuodamas kirviu, tačiau čia pat ir krito. Juodvarnis ne vieną dešimtmetį kovojo su geriausiais senųjų ir naujųjų žemių riteriais, vyrais, kurie kūrė istoriją. Tokie varžovai jam nesukėlė rūpesčių.
Šiauriečiai įsirėžė dar viena banga. Skydų eilė susvyravo. Žygiuodamas per gretas ir žengdamas virš paliktų lavonų, Karfaitas ragino savo karius stumtis į priekį kol galiausia buvo dėtas didelis žingsnis ir šiauriečiai buvo nublokšti atgal. Palikdami sužeistus ir žuvusius jie traukėsi, o vieni vyrai jau degino jų niekam tikusią stovyklą. Tvirtai stovėjo tik nordvingai, triuškinę Ferburgo skydus. Aplink juos kaupėsi sudaužyti šarvai ir kaulai.
Bet tuoj paluš ir jie!
Sugriaudėjo pilies vartai, nuo tvoros pasigirdo ragas. Prasivėrė durys. Iš jos į lauką pasileido kelios dešimtys ginkluotų vyrų. Kaip pūga jie netikėtai užklupo šiauriečius ir nordvingus į nugarą. Jiems įkandin ant pašėlusių žirgų grįžo Garis ir kavalerija. Tuoj smogs ir Ivas. Spaudžiamiems iš visų pusių nordvingams tapo sunkiau. Išduoti šiauriečių jie liko kautis vieni. Vietiniai iš šiaurės jau bėgo paniškai. Juos pradėjo guldyti strėlės. Matyt nenorėdami visiškai nukraujuoti trauktis ėmėsi ir nordvingai.
Rodrikas, nordvingų vadas, Plėšikas Leifas kažkur gulėjo lauke, tikriausia jau buvo miręs. Karfaitas dabar dairėsi raudonplaukės merginos. Šioje sumaištyje jos niekur nesimatė. Gauja šiauriečių pasileido kalvomis ir pakrūmėmis, kiti dingo pamiškėje. Tada, ten tolumoje jis pamatė degančius plaukus, tai buvo ji. Jis turi ją sugauti.
Karfaitas reagavo žaibiškai. Lyg būtų vėl jaunuolis, pilnas energijos ir nepailstantis jis nulėkė atgal į stovyklą kol Ivas vaikėsi lakstančius priešus. Jis šoko ant žirgo, o tada pasileido link  medžių tankumyno. Visur gulėjo kūnai. Šiose kautynėse belaisvių bus mažai.
 Paskui Karfaitą pasekė dar du raiteliai. Mišką pasiekė akimirksniu. Jis pasitiko juos apaugęs retais medžiais ir skurdžiais krūmais. Skendėjo mūšio migloje, kur ne kur matėsi prabėgantys žmonės, traškėjo šakos. Karfaitas sustojo.
Jis apsidairė. Akylai ieškojo savo taikinio. Čia atjojo ir du jį sekę raiteliai. Vienas iš jų buvo pats Garis. Rankoje laikė kalaviją, bet krauju nepaženklintas. Jo žvilgsnis buvo paklaikęs nors puolimas buvo vykęs. Staiga pro juos pralėkė keletas akmenų. Vienas iš jų nubloškė nuo žirgo kitą raitelį. Jį greitai doroti pradėjo čia atbėgę šiauriečiai. Pro pat Karfaito galvą pralėkė sviestas kirvis. Nerangiai atsimušęs į medį jis atšoko ir smigo į purviną žemę. Rankoje stipriai suspaudęs kalaviją Karfaitas pastebėjo link jo judančius dar du vyrus. Gario žirgas pakilo ant dviejų kojų, sužvengė lyg pasiruoštų atakai, tačiau apsisuko į kitą pusę ir paspruko. Karfaitas paragino savo žirgą į priekį. Rankoje atgijo varnas ant ašmenų. Vienas vyras buvo nukirstas pirmu smūgiu. Kitam beliko bėgti.
Staiga Karfaitas pastebėjo, kad liko vienas. Girdėjosi tik jo kvėpavimas ir žirgo trypčiojimas. Feilgas suprunkštė. Nuo kalavijo ant žemės lašėjo kraujas.
Mišką apgaubė dūmai. Stovykla pleškėjo atvira liepsna. Dar girdėjosi nežymūs kautynių garsai. Karfaitas nušoko nuo savo žirgo ir pavedė jį šalin, permetė vadžias ant šakos. Ji čia, pagalvojo. Rankoje suspaudė kalaviją. Jis pasitaisė šalmą, bet nuo karščio ir ateinančių dūmų darėsi trošku, galiausia jį nusiėmė ir numetė šalin. Jis smarkiai rėžėsi į žemę ir joje pasiliko. Prakaituotą ir purvu aplipusį jo veidą palietė vėjas.
Riksmas. Trumpas, rėžiantis ausį ir bauginantis. Kaip besiruošianti kirsti gyvatė. Ji puolė tarsi laukinė katė. Vienoje rankoje trumpasis kalavijas, kitoje durklas. Sutepti krauju jie buvo tamsūs ir bejausmiai. Kaip mat švystelėjo jam pro galvą. Jis žengė atgal ir išsisukinėjo:
-Prakeiktas, elfe- suriaumojo ji- visada neišsisukinėsi- jos balsas trūkinėjo.
-Liaukis, jūs pralaimėjot- šį kartą atrėmė ataką ginklu. Ji puolė toliau.
Karfaitas gerai žinojo, kad ji tik švaisto jėgas, tikriausia ir ji pati tai suprato, tačiau, kad pasiduos, tikėtis būtų kvaila. Galiausiai Karfaitas pats perėjo į ataką. Pirmu smūgiu sustabdė merginą, antru smūgiu išmušė kalaviją, o trečiu be pertraukos nuginklavo visiškai. Kai ji dar nespėjo susivokti, Karfaitas smogė jai su kalavijo rankena ir ši krito ant žemės.
Laukas nuo miškelio iki pilies buvo nusėtas kūnais. Kraujas teliuškavo ant paviršiaus, nes žemė buvo per šalta ir atšiauri. Vietomis kraujo upelis nutekėjo iki pat pilies. Ore dar jautėsi dūmai. Ferburgo vyrai surinkinėjo savo žuvusius bičiulius ir ginklus, jie tarsi palikimas nukeliaus į kitas rankas, o žuvę atguls prie pilies už kurią krito. Šiauriečiai buvo metami į krūvą. Šie kūnai bus sudeginti. Jų nelaukia garbingos laidotuvės ir atsisveikinimas. Jie kovojo, žuvo ir išnyks.
Kiek kartų jis matė tokį vaizdą? Kiek kartų ėjo per tokį lauką ir klausė kodėl jie, o ne jis? Šimtas? Du šimtai? Kiek kautynių jis turėjo ir kažkokiu būdu išsisukdavo? Tai nebuvo dievų valia, bet jis ir negalėjo to paaiškinti. Čia gulintys vyrai ir moterys neturėjo jokio šanso. Jiems buvo duotas laikas, bet jie nenorėjo pasitraukti.
Per ilgus kovos metus jis tapo tikru karo įrankiu. Kovėsi dar nuo tada kai čia kritusių priešų tėvai dar nebuvo gimę. Jau tada jis vedė kariuomenę į mūšį, kai šis vyras prie kurio kūno akimirką sustojo, dar tik buvo gimęs. Dabar jo veidas buvo ramus, akys užmerktos. Tarsi miegotų ir tuoj turėtų keltis naujiems dienos darbams.
Galiausia visų mirusių veidai tampa vienodi. Bedvasiai, šalti ir be žvilgsnio. Kur atsiduria žmogus, kai nebekvėpuoja šiame pasaulyje? Ar ten kas nors yra? Jis norėjo tuo tikėti, norėjo tikėti, kad yra pomirtinis gyvenimas, bet labai tuo abejojo.
Kitaip nuo tuščių numirėlių veidų, Karfaito veidas buvo pavargęs. Tas kraujo liejimas, griovimas, kovos. Jis norėjo tai pabaigti.
***
Po kautynių jie stovyklą perkėlė šalia pilies. Išstatė gynybą dideliu atstumu, kad nekiltų užpuolimo pavojus. Nordvingai buvo žinomi dėl savo nuožmumo. Jie gali grįžti. Bet pilį greitai apgaubė šilta nuotaika ir puotos atgarsiai. Vyrai šventė pergalę. Palaidoję šalia pilies bičiulius, jie juos pagerbė menėse ir stovykloje šalia pilies. Pasimeldė dievui, gėrė už jų žūtį ir atminimą ir linkėjo vieni kitiems ilgų taikos metų.
Karfaitas vakarą leido atskirai. Jis sėdėjo nedideliame, pasenusiomis sienomis apklotame pilies kambaryje. Anksčiau tai buvo pilies vado kambarys. Medis buvo pasenęs ir keistai dvokė, kai kur kiaurai košė vėjas ir puotos garsai. Atrodė, kad gultas buvo pastatytas tik tam, kad paremtų sieną. Prieš Karfaitą ant kėdės sėdėjo šiaurietė. Ji buvo atgavusi sąmonę, surišta, be jokios minties stebėjo grindis. Ant veido sudžiūvęs kraujas rodė, kur buvo patirti sužalojimai. Karfaitas kol kas tylėjo. Jos žvilgsnis išdavė pralaimėjimą:
-Ką gi, laimėjai- ji atsiduso- tad arba mane nužudyk, arba duok vandens.
-Jums beveik pavyko.
-Mes pralaimėjom, kaip tu ir sakei.
-Taip- linktelėjo kelis kartus galva- turėjote dingti iš ten.
-Linkiu tau kada nors pralaimėti, pajausti tą beviltiškumą. Kaip matai kad viskas griūna ir negali nieko pakeisti.
-To laukiu jau seniai.
-Bet nebijai, nes to nepatyrei- ji pakėlė galvą.
-Visi kažkada pralaimi.
-Kodėl nešventi su savo vyrais?- ji nusispjovė ant grindų.
-Nesu tokių tradicijų mėgėjas.
-Tai blogas ženklas. Negali būti visada atskirai nuo savo vyrų.
-Jie ne mano- sukryžiavo rankas ant krūtinės.
-Tai gi- nutęsė žodžius ji- jie tau nerūpi. Mes, jie, koks gi tau skirtumas kiek mūsų padės galvas.
-Kaip ir jums. Ir jie ir jūs šiauriečiai. Liejate vieni kitų kraują. Koks gi skirtumas, kurioje pusėje šį kartą buvau aš.
-Ak kaip patogu taip kalbėti. Linkiu tau patirti pralaimėjimą ir bent kartą pasijausti bejėgiškai.
-Ar tu tikroji jų vadė?- pakeitė temą jis.
-Netiki tuo, nes esu moteris?
-Ne, nes mačiau nordvingus, akimirką pagalvojau, kad būtent jie viskam vadovauja.
-Jie tik buvo šalia.
 -Kodėl?
-Aš nordvingams nevadovauju. Niekas jiems nevadovauja, jie jau ilgai bastosi rytų pakrantėse. Tik dievai žino ko jie ieško. Gal jiems kas užpildė kišenes, kad čia būtų, ar šiaip pajautė kraujo kvapą.
-Kas jiems gali mokėti, kad pultų šitą pašiūrę?
-Nedrįsau paklausti- ji užvertė galvą- Dabar atnešk vandens.
Vanduo buvo paruoštas iš anksto. Karfaitas paėmė puodelį su vandeniu ir pridėjo jai prie burnos. Ji gėrė godžiai. Bėgant vandeniui ji raukėsi ir ryti jį buvo sunku. Tikriausia skaudėjo labiau negu galėjo atrodyti:
-Kuo tu vardu?- atsisėdo atgal Karfaitas.
-Ar mane kankinsi tokiais būdais? Galiausia mano galvą pamausi ant kuolo, ar kaklą suspausi su virve, ar tikrai to reikia?
-Aš nežudau savo belaisvių- atsakė Karfaitas ir įrėmė žvilgsnį į raudonplaukę. Jie keletą sekundžių vienas kitą stebėjo. Jos akys buvo stiklinės, įsitempę, visiškai kitokios negu jų pažinties dieną.
Ji bijojo.
Mergina suprato savo situaciją:
-Kiek jau nužudėte mano tautiečių, kurie pasidavė?
-Žudynės greitai baigėsi, dalis tavo žmonių pabėgo, kita dalis uždaryti, aš belaisvių nežudau.
-Aš Griselė- atsakė ir nukreipė žvilgsnį. Akys perbėgo keletą kartų per kambarį- nesu nei klano lyderė, nei karo vadė, tad jeigu manai, kad iš manęs kažką sužinosi, to nebus.
-Jūs puolėte pilį. Kodėl?
-Mums jos reikia.
-Kodėl? Tai niekinė pilis. Mes būtume jus iškrapštę iš ten per dieną. Sakyk kodėl būtent čia- kalbėjo jis.
-Taip iš manęs nieko nepeši, tad arba mane nužudyk arba kankink, bet aš tau nieko nesakysiu.
-Būsi mano kalinė tol kol man atsakysi į visus klausimus.
-Tai truks ilgai, galiausiai mane vis tiek turėsi čia palikti ir išvykti į savo rūmus.
-Taip, tiesa, negaliu čia būti amžinai, bet tu vyksi kartu.
-Ką?
-Taip, tu ir visi, kuriuos mes sugavome kartu, vyksite su mumis.
-Kur?
-Į Ferburgą.
-Esu girdėjusi apie tą miestą. Mus uždarysite ten? Kankinsite?
-Tai priklausys nuo daug priežasčių, bet tau daviau pažadą ir viliuosi, kad prabilsi.
Ji nuleido galvą:
-Kodėl puolėte šią pilį? Ar jūsų pajėgų yra daugiau? Kodėl čia buvo nordvingai?
Ji nieko neatsakė. Karfaitas dar akimirką pažiūrėjo į ją. Uždėjo rankas ant kojų ir pakilo nuo kėdės. Tada išėjo.
Harkinas gulėjo lovoje. Jis nedalyvavo puotoje, nešventė su savo kariais. Jis buvo paliktas šiame kambaryje sugyti. Rodriko smūgis nepramušė šarvų, tačiau paliko baisias mėlynes ir sužeidimus. Pilyje jam pilnos pagalbos nesuteiks, tad palaukus kol atgaus jėgas, turės vykti kuo greičiau į Ferburgą. Pramerkęs akis Harkinas pamatė stovintį Karfaitą:
-Lorde- prabilo jis- aš greitai pasveiksiu.
-Tavyje pilna šiaurietiško užsispyrimo- nukirto Karfaitas- man reikia ir tavęs ir tavo vyrų. Sveik.
Apsisukęs išėjo. Harkinas labai graužėsi ir jam buvo gėda. Su šia gėda jis turi susigyventi pats.
Eidamas per pilį Karfaitas praėjo patalpas kur buvo suguldyti sužeisti kariai. Nuo patalpų dvokė krauju, purvinom žaizdomis ir panaudotais tvarsčiais. Prie šio kvapo jis niekada nepriprato. Kažin ar kada įpras. Pats jis buvo sužeistas ne kartą, praleidęs gydymo patalpose daug laiko ir buvo tvarstomas, bet šis kvapas ir procedūros prie jo neprigijo.
Garsai pilyje tilo. Puota turėjo anksčiau ar vėliau baigtis, o ir puotauti ilgai buvo neatsakinga, jų priešai nors nugalėti, bet nesutriuškinti, išblaškyti gali greitai sugrįžti. Karfaitas svarstė prisijungti prie karių, bet buvo pasirodęs pagrindinėje menėje tik kartą. Jį pasitiko su plojimais, tarp karių, kovos akivaizdoje jis buvo visada gerbiamas. Net ir tų, kurie galėjo nemėgti sekančių paskui Folkmarų vėliavą.
Karaliaus vardu jis pasveikino visus ten buvusius vyrus, o pilies įgulos vadą Tomą Lourį už jo narsą ir suorganizuotą puolimą iš pilies pakėlė į serus. Nuo dabar jis bus žinomas kaip seras Tomas Louris Haiverno pilies gynėjas. Palinkėjęs garbingai eiti pilies vado pareigas ir paaiškinęs ką reiškia būti seru, Karfaitas išėjo.
Naktį jis buvo neramus. Užmigti negalėjo. Nemiga tai užeidavo, tai praeidavo, lyg bloga nuotaika. Kaip įsimaišęs tarp sienų vėjas, jis vaikštinėjo varganais koridoriais iki ryto. Šios sienos silpnos ir ilgai nelaikys.  Švintant prie savo kambario sutiko Garį. Jo veidas buvo mieguistas, panašu, kad kažkiek miegojo, tikriausia nepraleido progos pakelti vieną, kitą bokalą:
-Tu dar čia- tarė Karfaitas- maniau būsi su savo žirgu pabėgęs.
-Klysti kaltindamas mane pabėgimu- atsakė Garis ir nusižiovavo- mano žirgas pasibaidė ir mane nunešė, norėjau grįžti atgal, bet papuoliau į situaciją, kurioje mano pagalbos reikėjo kur kas labiau.
-Kam gi tu galėjai pasitarnauti?- Karfaitas netikėjo nei vienu žodžiu. Šis vyras buvo toks pat suktas ir bailus kaip Henrikas Lounbelgas.
-Ką darysime su belaisviais?- pakreipė temą Garis ir jo veidas pasitaisė, visas mieguistumas ir nuovargis pradingo ir persimetė ant Karfaito- turime jų bent tris dešimtis.
-Ką nori pasakyti?- jis matė pasikeitusį Gario veidą.
-Juk žinote, lorde, kiekviena papildoma burna... O dar šiaurietiška.
-Mes jų nežudysime- užbėgo galimoms mintims į priekį Karfaitas
-Na taip, taip. O kaip gi ta šiaurietė mergina?- jo veidas vėl pasikeitė. Persikreipė. Visai simpatiška.
-Taip, klausau?
-Ir kaip gi jai pavyko vadovauti tokiai gaujai, tiesa?
-Ji sumani ir arši, daug aršesnė už daugumą vyrų.
-Ar ji jums palaiko kompaniją? Ar palaikys iki pat miesto?
 -Ji keliaus su visais į Ferburgą ir jokių išlygų negaus. Pasakys viską ką žino ir tada juos paleisime arba rasime darbus.
-Ar tai nepasirodys kaip silpnumas? Ar išdavystė?- Gario veidas suakmenėjo- mes priglausime šiuos plėšikus ir banditus? Tikriausia tu prastai miegojai.
-Tikriausia- linktelėjo galva- tad eisiu ilsėtis, o tu perduok Ivui, kad išvykstame dieną.
-Ar aš tavo pasiuntinys?
-Surasi Ivą ir jam tai perduosi.
-Žinai, dabar suprantu kodėl tavęs nemėgsta, esi pasipūtęs.
-Ne. Esu nekantrus kvailiams.
Tai taręs, jis nužingsniavo į savo kambarį. Garis tikriausia buvo nustebęs ir supykęs. Atsukta nugara jam turėjo nepatikti, bet Karfaitui tai buvo nesvarbu.