Jeigu nubudai ryte,
Būk dėkingas, ne karste.
Pats iš lovos išlipai,
Blynais nekvepia kapai.

Kojos mina, rankos juda,
Kramtai duoną – dantų būta,
O pakaušis plauką šiaušia,
Tarp savų esi saviausias.

Kaulai girgžda, trata rėmas,
Reiškia, klausa garsą sėmus,
Akys paukštį regėt gali,
Žvilgsnis pas tave – erelio.

Širdyje neželia pyktis,
Skubi gėrio sėkla dygti,
Glaus gyvenimas gražus,
Meilės semsi tiražus.

Ji nežiūri datų, metų,
Įsuka, kaip į verpetą,
Jauną, brandų, žilai seną...
Žemėj amžinai gyvena.

Pačiauškėjau, išsiliejau,
Skatinau, kiek išgalėjau,
Paprasta tiesa čia skamba,
„Jei užtrenks duris, kirsk langą“.