Rutai jos darbas patiko. Vienaip, vienodas ir iš pirmo žvilgsnio galintis        pasirodyti nuobodus, bet kitaip – šalia laboratorijos ji dar turėjo visokių kitų veiklų ir vos spėjo suktis. Grafikas buvo griežtas ir įtemptas. Ir vėl – grafikas, planas, dienotvarkė. Bet tai į Rutos dieną įnešdavo aiškumo ir tvarkos.
Po to darbinio  naujametinio vakarėlio ir kolegos tapo artimesni, labiau pažįstami ir savi.  Išgerti kavos ar užkąsti dažnai jau eidavo trise – Daiva ir Virmantą išsitempdavo. Ruta tuomet suokalbiškai atsikeldavo anksčiau ir palikdavo juos dviese.  
Labai vykusiu akcentu netikėtai tapo Ratatutė. Ta mažutė pilka, menka uodegyte voverė buvo kažkas visai naujo ir netikėto. Nežiūrint į orą, visų kitų nuotaikas, rytą ar popietę ji visad buvo aktyvi, judri, žaisminga. Kada ji miegojo? Kai likdavo viena?  Žiūrėk, vis kas nors ir prisėsdavo keliom minutėm žaliąjam kampely. Ruta visai nepyko, kad kolegos atsitraukia nuo darbų, anaiptol – toks atsipalaidavimas, jos manymu, tik gerino nuotaiką ir darbingumą. Ji ir pati kartais išsidrėbdavo minkštasuoly – su kokios nors žolelių arbatos puodeliu. Na ir kas, kad pro šalį ten ir atgal praskubėdavo studentų būreliai, prabėgdavo kas nors iš personalo. Ruta mokėjo pabūti viena. Kartais labai norėjo pabūti viena.
“Laksto sau, šokinėja mažas padarėlis. Žiūrėk, nulėkė laipteliais žemyn, pagraužė kažkokio sausučio į delniukus pasiėmus. Vėl į viršų. Į viršų  - ratelyje bėgti. Bėgti, bėgti… Kur? Vietoje. Vėl žemyn, prie dubenėlio. Ant pagraužtos šakos strykeli – pasidairo, pasikutinėja. Ir vėl ratelin”, - Ruta iš tolo stebėjo degutę, - Bėga, lyg jai vienai žinomą tikslą turėtų. Bėga bėga. O ar aš ne toks pats mažas padarėlis? O ar  ne ratelyje bėgu? ” Jetau, koks banalus ir nuvalkiotas palyginimas, bet dabar ji jautėsi visiška Ratatute, - juk ji voverė, visiška voverė, tai nulekianti ko nors užkrimsti, tai pasikutinėti ir vėl ratelin. Savo dviejų aukštų narvelyje. Rūmuose. Tokiuose jai per ankštuose. O pro šalį lekia studentai, kolegos, darbuotojai... Gyvenimas.  
- Ir apie ką čia mąstai?  - iš savo laboratorijos išlindusi Daiva staiga nutraukė niūrias Rutos mintis.
- Ot gerai, kad paklausei, o tai tuoj į kokią nors pavasarinę egzistencinę depresiją įgriūsiu. Lyginu save su ta vovere. Ir žinai, savo nuostabai, beveik nerandu skirtumų.
- Tavo uodegos beveik nesimato, - Šyptelėjo draugė, - o šiaip… visi mes tame ratelyje, tik vienų didesni, kiti mažiukuose sukasi. Nieko naujo nepasakei.
- O man baisu pasidarė, o jeigu taip ir prasisuksiu visą gyvenimą?
- Reiškia prasisuksi, kuo aš tave galiu paguost. Elektros generatorių pajunk, elekrą gaminsi, - bandė juokaut Daiva.
- Man liūdna. Einam geriau sulčių išgersim, va.

„Bėgu ratelyje kaip ta Ratatutė, bėgu... Kokį dar generatorių? Narvą reikia prasigraužti, savo noru durelių tai niekas neatidarys, neišleis į laisvę” – Rutai grįždavo ir grįždavo ta mintis, įkyriai. Tiesiog apsėdęs ją buvo tas beprasmės egzistencijos jausmas. Tik prie stalo gert kavos ir iškart galvoj  -  “Ratatutė”, tik sėda prie kompiuterio dirbt su mokiniais - vėl “Ratatutė”. Ruošiasi paskaitoms – ir vėl ta nelemta voverė. Kažkada, labai jauna, ji bandė gilintis į gyvenimo prasmę, kaip daugeliui tame gražiame amžiuje ir būdinga – ”ieškojo savęs”. Bet tos paieškos ją  nuvedė iki tokios baisios beprasmybės suvokimo, kad liko tik nebegyvent ir Ruta atsitokėjusi šiaip ne taip įstengė mesti tą užsiėmimą, tvirtai nusprendusi, kad tegu  tai  kultivuoja kiti mazochistai, tie kuriems patinka  saviknisa ir kurie gyvenimo prasmės paieškose ir mato gyvenimo prasmę. Ruta jauna buvo, jai gyvent norėjosi – tame visas tikslas ir buvo. O dabar, matai, grįžo. “Ot nelemta voverė! Ar čia taip pavasaris? Turbūt reik pagert vitaminų - gal B grupės, gal kokio seleno. Arba prasiblaškyt. Taip! Reikia su Irka nulėkt į Vilnių, pas Patriciją, visoms trim susitikt. Pagyveeent dienelę! Ar kelias net” – Kažkaip panašiai viskas sukosi moters galvoje ir išsirutuliojo štai iki tokios fantastiškos išvados – į Vilnių. Ir neatidedant.
Kad taip viskas būtų paprasta. Jos buvo trys skirtingos moterys ir kieviena turėjo savo narvelį su atsiru bėgimo rateliu. Irena niekaip nerado nė vienos laisvos dienelės savo dienotvarkėje. Kaip besistengtų – vievien nė vienos. Ji atsiuntė savo užimtumo kalendoriaus nuotrauką – ten buvo beviltiškai liūdnas vaizdelis, kiekviename langelyje šalia žodžio “darbas” grūdosi dar ir įvariausių spalvų pasižymėjimai, pabraukimai ir pavinguriavimai. O Ruta išvykos atidėliot nenorėjo. Ne, tikrai nenorėjo, nes kitaip – ir vėl į rutiną, į kasdienybę. Bėgti. Ratu, ratu… Reikia ten, ten kur vyksta gyvenimas!
Ir, o stebukle! Patricija sutiko iškart. Taip, šeštadienį rytą ji bus laisva. Tiesa, po parinio budėjimo, bet koks skirtumas, negi eis miegoti – visvien stačiom akim po namus prasikuistų. Rutai tas šeštadienis tiko idealiai – Laimis savaitgalį dar bus negrįžęs iš Debreceno (po to jis žadėjo turėti visą laisvą savaitę), o Radvilė su klase išskris į Edinburgą – turbūt paskutinė klasės išvyka prieš valstybinius egzaminus. Dukra jau visą mėnesį stebėjo orus Škotijoje ir mintyse rinko drabužius kelionei. Labai, labai tinkamas savaitgalis Rutai – ji neatims iš savo šeimos nė minutės jų bendro laiko. Moteris labai brangino tą buvimą visiems sykiu ir pastoviai jautė nepaaiškinamą kaltę, kad ji apleidžia namus, pamiršta saviškius, per mažai, gerokai per mažai jiems skiria savo laiko. O šį kartą viskas tinka, tik štai Monsinjorei teks dieną pabūt vienai. O Rutai neteks nakvot Viniuje – reiks grįžt pas šunelę, kad ja pasirūpint. Su Patricija Ruta susitikdavo rečiau. Taip jau susiklostė, kad alytiškiai medikai į visus tobulinimosi kursus, mokslines konferencijas paprastai važiuodavo į Kauną, o vilniečiai juk turėjo savo Vilniaus Universitetą, Santaros Klinikas ir dažniausiai negaišo laiko važinėdami į laikinąją sostinę. Net tie, kurie kažkada baigė mokslus Kaune. Tai taip ir buvo – Irena, žiūrėk, Kaune ir Kaune, nors trumpam, darbinėj aplinkoj – moterys susitikdavo. O Patricija atvažiuodavo retai, bet  jau tikslingai – draugė atvykdavo į svečius, niekur nekubėdavo ir visas laikas būdavo jau Rutos ir Patricijos. O kartais, tais retai ištaikytais kartais, jos būdavo trise – kaip kadaise – Ruta, Patricija ir Irena.

Patricija Vilniuje gimė ir užaugo, todėl daugeliui atrodė keista, kodėl ji atvyko mokytis į Kauną. Kokį mėnesį grupiokai spėliojo, bet artimiau susipažinus, ji paprasčiausiai viską  paaiškino – Patricija norėjo išvažiuot iš tėvų namų. Taip – vietos namie buvo užtektinai, tėvai buvo pasiturintys ir įtakingi žmonės, ji buvo vienturtė duktė. Štai todėl Patricija ir norėjo išvykti. Išvykti kuo toliau. Mergina net svarstė studijuoti Tartu universitete, bet ten buvo tik sporto medicina. Pasirinko Kauną ir gyvenimą bendrabutyje, nors tėvai jai primygtinai siūlė išnuomoti butą. Patricija visada žinojo, ko ji nori.
Dabar, jau turėdama beveik suaugusią dukrą (jos ir Radvilės supratimas apie suaugusio žmogaus sąvoką dar skyrėsi), pati būdama švelniai brandesnio amžiaus, Ruta galvojo, kad visi jauni yra gražūs. Net negalvojo, ji tai žinojo. Kažkokie kitokie dabar tie jauni – laisvi, degančiom akim, atviri pasauliui ir vieni kitiems. Ji dirbo su studentais, su įvairių šalių studentais ir kasdien matė tuos gražius žmones. Jaunystėje bendraamžiai anaptoj gražūs buvo ne visi. Anaiptol.
O Patricija buvo graži, ko gero gražiausia kurse. Ji tai žinojo, save taip ir pateikė. Aukšta, lieka, buvusi šokėja – visad pasitempusi, išdidžiai pakelta galva. Išdidžiai tik tiek, kad niekas nepavydėtų. Patricija buvo protinga ir tai studentų medikų tarpe buvo vertinama net labiau už grožį. Sesijų metu ji lyg tarp kitko nueidavo į egzaminą ir lyg tarp kitko pasiimdavo savo maksimalų įvertinimą. Taip, buvo tokių bendrakursių, kurie tyliai kalbėjo, kad Patricija ne pati, kad čia jos įtakingi tėveliai tokius pažymius gauna, bet mergina tarsi ir negirdėjo to. Ji žinojo, kiek darbo ir laiko įdėta į tą rezultatą. Tai gerai žinojo ir draugės.
Ruta su Patricija susipažino dar per stojamuosius egzaminus. Per chemijos egzaminą Ruta atsisėdo už Patricijos. Ji  vietos nesirinko, visvien nieko iš stojančiųjų napažinojo, atsitiktinumas tik toks buvo. Rutai tai buvo jau antras stojimas į medicinos universitetą – pirmą kartą  ji neįstojo ir metus dirbo klinikose.  Ir jaudinosi  turbūt labiau už jaunesnius. Juk jau buvo patyrusi tą nemalonų nusivylimą, kuomet skelbimų lentoj pamatai sąrašus, kuriuose tu esi po brūkšniu. Ruta sprendė chemijos uždavinius labai atsakingai, neskubėdama ir jai atrodė, kad viskas buvo gerai, visi atsakymai išėjo logiški, sutikrinus atitiko sąlygą.  Bet visvien ji nenustygo, sukiojosi suole – neramu buvo, neužtikrinta ji buvo. Ir staiga priešais ją sėdinti mergina pasitraukė į šoną ir patraukė savo darbą taip,  kad Ruta matytų, kas ten parašyta. Ji greit užmetė akį priekyje esantį lapą ir pastebėjo pas save klaidą. Smulkmeną, bet daug lemiamčią. Lemiančią viską. Klaidą ji ištaisė, merginos apsikeitė vos pastebimom šypsenom, po to Ruta susigribo – o kodėl ta nepažįstamoji  staiga jai parodė savo sprendimą? Juk jos konkurentės?! Juk jos pretenduoja į tą pačią studijų vietą... Na, bet taip – juk Rutos uždaviny klaida  tikrai buvo, jos niekas neapgavo. Patricija paprasčiausiai jai leido  nusirašyti. Chemijos egzamino jos abi gavo maksimalius įvertinimus. Ir įstojo abi. Ir draugavo – iki šiol.
O dar kurse buvo Daugirdas. Pats gražiausias kurso vaikinas. Šauniausias ir protingiausias. Jis taip pat tai žinojo ir niekam neleido tuo abejoti. Ir kai Patricija ir Daugirdas po trečio kurso tapo pora, ko gero niekas nenustebo – tai atrodė taip dėsninga ir natūralu. Taip, pavydesni liežuvavo. Nuoširdesni gėrėjosi, o įžvalgesni gailėjo. Abiejų.
Pirmus du metus medicinos studijos taip visus spaudė, kad norintys turėti bent kiek padoresnius rezultatus, tikrai nesidairė poros. Jie mokėsi. O štai trečiam kurse, žiūrėk, tai vienas, tai kitas kraustėsi iš bendrabučio ir ieškojo buto apsigyvent dviese. Tuomet ir prasidėjo Rutos ir Daugirdo žaidimas. Pirmiausia jie pradėjo varžytis. Labai paprastai varžytis, gal net mokykliškai, vaikiškai – kas geriau pasirodys per koliokviumą, kas gaus geresnį egzamino pažymį, kas dėstytojui užduos suktesnį klausimą.  Jie rungtyniavo lyg iš tolo, lyg tarp kitko, tik akies krašteliu stebėdami vienas kitą. O po pavasario sesijos paskutinio egzamino Daugirdas pasveikino  Patriciją su puikiu rezultatu ir  įteikė puokštę gėlių. Prie visų. Demonstratyviai. Patricija su šypsena priėmė gėles ir nusisukus išdidžiai nuėjo. Demonstratyviai. Štai tokie jie abu buvo. O po vasaros Daugirdas ir Patricija vaikščiojo susikabinę už rankų.  Kaip vaikai. Bet Rutos neapleido jausmas, kad tai jos draugė įsikabinusi Daugirdą. Ruta buvo iš tų atsargiųjų ir galbūt įžvalgiųjų, kuri intuityviai, negalėdama paaiškinti net sau, o tuo labiau kitiems, jautė, kad toje draugystėje kažkas negerai. Kas? Tik tiek, kad tai nebuvo vienas kitam skirta pora. Tik nuojauta. Vieną kartą ji tomis mintimis bandė pasidalinti su Irena, bet draugė labai nuoširžiai žavėjosi tokia Patricijos meile ir nedviprasmiškai užsiminė Rutai, kad ši, užaugusi be tėvo, per daug įtari ir net nežinanti, kaip žmonės draugauja. Juk Patricija ir Daugirdas – tokie laimingi ir gražūs dviese.  Ji tik kartą užsiminė. Tebūnie.
Penktame kurse Patricija Rutą ir Ireną pakvietė į savo vestuves.