Arela susigūžusi sėdėjo prie lango ir laukė sugrįžtančios Elizos, norėdama papasakoti jai apie tai, ką pasakė Tasdaras. Galbūt kartu joms pavyktų ką nors sugalvoti, kad nereikėtų į Užmaršties pasaulį keliauti vienai. Juk kažkur turėtų būti ir kiti vartai, tik Žemės planetoje, kaip visų kitų pasaulių ir karalysčių, ar ne? Moteris baiminosi tik dėl vieno – kad per ilgai užtruks jų ieškodama, net jei prie paieškų ir prisidės Eliza. Galbūt Gordonui pavyktų lengviau, bet pirmiau reikėjo jį išgydyti ir pažadinti, ko be Žinos jie padaryti negalėjo. Arela nuogąstavo, kad nieko neišeis, bet stengėsi galvoti pozityviai, juk tos Žinos visai nepažinojo, galbūt ji labai stipri žynė, kuri greitai viską sutvarkys. Deja, buvo viena didžiulė bėda...

Girgžtelėjus durims, Arela staigiai pašoko ant kojų, o Eliza nustebusi pažvelgė į ją, nesitikėdama tokios reakcijos.

– Aristėjas su Ariadna ir Felicija grįžo čia, – prakalbo ji. – Papasakojau jiems viską, kas nutiko Gordonui. Lorena, kaip supratau, dar negrįžo?

– Ne, tikriausiai kilo kokių nors nesklandumų.

– Tiesą pasakius, yra ir gerų žinių, – prieidama šyptelėjo moteris. – Galbūt greitu metu sužinosime, kaip išgelbėti Liną, Felicijai pavyko rasti knygą apie Nebūties pasaulį.

– Tikrai? – apsidžiaugė Arela. – Tikėkimės, kad padėsime ir Gordonui, juk vis dėlto... aš kalta, kad jis guli mirties patale.

– Kodėl taip manai? Dėl to kaltas Melburnas, o ne tu.

Moteris truputėlį susigėdusi nudelbė žvilgsnį į grindis.

– Padariau tikrą kvailystę, keliaudama į Tamsos karalystę viena. Jeigu būčiau bent šiek tiek palaukusi, galbūt būčiau padėjusi tau jį apginti ir dabar nereikėtų kviesti į pagalbą Žinos.

– Kodėl visą laiką kaltini save dėl visko, kas blogo įvyksta? – Eliza nuoširdžiai pažvelgė į draugę ir sustojusi prie pat jos uždėjo ranką ant peties, taip norėdama ją paguosti. – Melburnas viską suplanavo ir laukė akimirkos, kai būsime labiausiai pažeidžiami.

– Ir aš ją suteikiau...

– Nemanau, kad būtų kas nors pasikeitę, jei būtum čia likusi.

– Suprantu, kad laikai mane silpna, bet...

– Nesvarbu, kas nutiko, tau juk pavyko atgauti Raveną ir žinojai, kaip tai padaryti greičiau, o Žina išgydys Gordoną ir viskas bus kuo puikiausiai, – vis ramino ją Eliza. – Geriau dabar pasakyk, apie ką kalbėjai su Tasdaru. Minėjai, kad jis paaiškino, kaip galėtume išgelbėti Raveną, tad neturėtume delsti, ar ne?

Arela linktelėjo ir netrukus papasakojo viską iki smulkmenų, netgi parodė amuletą, atversiantį vartus į Užmaršties pasaulį. Praleido tik tai, jog Tasdaras už Ravenos laisvę norėjo, kad ji pereitų į jo pusę, juk vis dėlto ta plano dalis taip ir liko neįgyvendinta, kai jis sugalvojo šį bei tą pakeisti.

– Bet tu ir pati supranti, kad tai spąstai, – apžiūrėjusi amuletą su viduryje įtaisytu rubino brangakmeniu kilstelėjo antakius Eliza. – Tasdaras be reikalo nenorėtų, kad keliautum atsiimti Ravenos viena, jo gerumas tik prieš blogą.

– Žinau, bet ką man daugiau daryti? Dėl Ravenos privalau rizikuoti, privalau ją iš ten ištraukti, tik pirmiau reikia padėti Gordonui, nes be jo neišsiversime. Bet net jei ir rasime antrus vartus, rizika vis tiek nesumažės, Užmaršties pasaulis labai pavojinga vieta, nesvarbu, kad keliausime ten dieną. O kas, jei sutiksime Aladorą? Jis net stipresnis už Tasdarą, kaip jį įveiksime?

– Mes ką nors sugalvosime, nesijaudink, – skėstelėjo rankomis moteris.

– Tai ne žaidimai, Eliza. Net jei eisiu ten ne viena, kokia tikimybė, kad jis nesutrukdys pasiimti Ravenos? Nenoriu, jog kas nors mirtų vien dėl to, kad esu per silpna ir nemoku savimi pasirūpinti. Vienintelis būdas būtų kaip nors prižadinti mano galias, tada turėčiau didesnę galimybę laimėti.

– Ir kaip tikiesi jas pažadinti per tokį trumpą laiką? – piktai atkirto ji. – Nori to ar ne, rizikuosime visi kartu.

– Žinau, kad viena visko nepadarysiu, būtent todėl ir prašau pagalbos, man tik baisu, kad ne visi iš ten išeisime gyvi...

Eliza sunkiai dūsaudama užsikišo savo ilgus plaukus už ausų.

– Atleisk, nenorėjau taip bjauriai su tavimi kalbėti, suprantu, kad mums reikia konkretaus plano. Galbūt Aristėjas galėtų pasakyti, kur yra antri Užmaršties pasaulio vartai? Jis žynys, taip pat, kaip ir Gordonas, daug mokėsi apie pasaulius ir karalystes.

– Tu teisi, – susiėmė Arela, skubiai eidama durų pusėn. Eliza nedelsdama nusekė jai iš paskos.

– Deja, bet turiu jus nuliūdinti, – išgirdęs klausimą, Aristėjas susimąstęs žvelgė į knygą savo rankose. – Tų vartų jau daugybę amžių niekas nenaudoja, jie užblokuoti.

– Ir niekaip neįmanoma jų atblokuoti? – sunėrė rankas ant krūtinės Eliza.

– Tai padaryti gali tik Aladoras, bet jam kur kas palankiau, kai vartai užblokuoti, nes taip sunkiau nusigauti į Užmaršties pasaulį.

– Vadinasi, teks sugalvoti kažką kitą? – sunerimusi ji pažvelgė į Arelą. – Palauksime, kol Žina padės Gordonui, galbūt jis žinos kokią lengvesnę išeitį.

Arela tik sunkiai atsiduso ir nenorėdama trukdyti tyliai pasišalino iš kambario. Vis nenustodama jaudintis dėl Gordono ir svarstydama, kaip sekasi Žinai, ji nuėjo į virtuvę ir ėmėsi gaminti pietų, kad greičiau praslinktų laikas, o netrukus prie jos prisijungė ir Eliza. Ilgą laiką jos tylėjo, bet ir taip buvo aišku, apie ką kiekviena galvojo. Užgriuvo tiek daug rūpesčių, kad nė nežinojo, nuo ko pradėti ir kaip atsakyti į rūpimus klausimus.

– Palauk, bet juk Ravena Užmaršties pasaulyje, nes jos kūnas kovoja su mirtimi, ar ne? – staiga prakalbo Eliza.

– Ką nori tuo pasakyti? – Arela pakėlė akis, skubiai patraukdama rankas nuo puodų.

– Tai, kad būtų visai logiška, jog Gordonas taip pat ten. Galbūt dėl to, kad jis nepabunda, kaltas ne tik Tasdaras, bet ir Aladoras.

– Tuomet Žina negalės jam padėti ir teks vykti į Užmaršties pasaulį, kad ištrauktume ir jį, tiesa? – persigando ji.

– Pirmiau palaukime, kol Lorena ją atgabens, o tada žiūrėsime. Jeigu Žinai pavyks jį prižadinti, tad gal tą patį padarytų ir su Ravena?

Arelai šiek tiek palengvėjo, bet ji stengėsi per daug nesidžiaugti ir pagaminusi pietus visų pirma pakvietė Agnesę ir Godą. Pati ji apetito visai neturėjo, o Eliza valgyti taip pat atsisakė, tikriausiai belaukdama Lorenos jaudinosi labiau nei atrodė. Tačiau ilgai laukti neteko ir priešais jas žybtelėjo gelsva magiška šviesa, iš kurios pagaliau išniro Lorena su Persėju ir Žina.

– Tau viskas gerai? – Arela išsigandusi prišoko arčiau, pamačiusi jos skausmo perkreiptą veidą.

– Nesusipratimas... nieko rimto, – susiimdama už peties sukuždėjo moteris. – Svarbiausia, kad Žina jau čia.

– Malonu susipažinti, – nusišypsodama mandagiai pasisveikino su jais jaunoji žynė. – Lorena man viską papasakojo, parodykite ligonį ir padarysiu, ką galėsiu.

– Štai ten, – mostelėjo ranka į duris Eliza. – Ačiū, kad sutikote mums padėti, tik kodėl Persėjas čia?

– Norėjau pamatyti savo brolį, – nekaltai šyptelėjo vyras.

– Jūs broliai? – Arela apstulbusi nejučia atidžiau jį nužvelgė. – Gordonas minėjo turintis brolį, bet niekada nebūčiau pagalvojusi...

– Na taip, mes juk visai nepanašūs, be to, nekaip sutarėme, – nesmagiai nusijuokė jis, nukreipdamas žvilgsnį į ramiai prie stalo sėdinčius vaikus. – Palaukite, kuri iš jūsų čia Goda?

– Aš, – truputį susigėdusi, nors drąsos jai niekada netrūkdavo, atsiliepė mergaitė, nesuprasdama, ko šiam nepažįstamam vyrui iš jos reikia.

– Malonu susipažinti, – priėjęs arčiau, Persėjas tvirtai paspaudė jai ranką. – Gyvenu Dangaus karalystėje, gali bet kada apsilankyti. Mano namus lengvai rasi, užtenka paklausti žmonių.

– Gerai, pone, ačiū, – linktelėjo ji.

– Nevadink manęs ponu, juk mes giminės.

Jis paleido Godos ranką ir nužingsniavo paskui Elizą, rodančią kelią pas Gordoną. Lorena ėjo kiek lėčiau, sekdama visus žvilgsniu, nors reikėjo tučtuojau grįžti į Dvasių karalystę. Dvasios norėjo kažką pasakyti, o tai tik dar labiau neramino, juk galbūt jos turėjo parodyti kokį nors ženklą, susijusį su jų ateitimi. Kaip tik būtų pats metas, jau ilgą laiko tarpą moteris skendėjo visiškoje nežinioje ir netgi pradėjo abejoti savo gebėjimais.

Pagaliau Eliza sustojo prie durų, dar atsisuko į Persėją ir Žiną, bet galiausiai suleido juos vidun.

– O siaube... – Persėjas persigandęs puolė prie brolio. – Nemaniau, kad jam taip blogai, ne be reikalo taip jaudinotės. Gaila, nebuvau šalia ir negalėjau jam padėti, o dabar jau per vėlu...

– Nesigraužk, tai ne tavo kaltė, – bandė raminti jį Lorena.

– Dar ir kaip mano. Palikau Gordoną pačią jo silpnumo akimirką, nors pažadėjau jį prižiūrėti.

– Pasikalbėkite apie tai kur nors kitur, – įsiterpė Žina. – Norėčiau dirbti be auditorijos, taip būtų kur kas lengviau susikaupti.

– Žinoma, – atsitraukdamas nuo Gordono susiėmė Persėjas. – Sėkmės.

Daugiau nieko nesakęs jis išėjo kartu su Lorena, Eliza ir Arela. Nenorėdama, kad naujasis jos namų svečias trukdytų Aristėjui ir jos seseriai skaityti Nebūties pasaulio knygą, Arela nuvedė jį į kitą kambarį, džiaugdamasi, kad vis dėlto turėjo didelius namus. Tiek daug kartų kilo mintis išsikraustyti kitur, bet sunkiai galėjo išsiskirti su prisiminimais. Dauguma jų nebuvo labai malonūs, bet nuo šiol moteris nusprendė nuo savo praeities nebėgti, vis tiek vienaip ar kitaip ji grįš, ir toliau nuodydama jai protą.

– Man reikia grįžti namo, – atsisukdama į ją skubiai prakalbo Lorena. – Būtinai praneškite visas naujienas.

– Žinoma, – linktelėjo Eliza. – Jei tik prireiks, mes tave pasikviesime.

Pranašė dar atsisveikino su Arela ir netrukus teleportavosi į Dvasių karalystę.

– Alebastras jūsų sūnus, ar ne? – staiga kreipėsi į Persėją Arela.

– Taip, mano, – nustebęs jis pažvelgė į moterį. – Nežinojau, kad jūs pažįstami.

– Tiesą pasakius, buvome susitikę tik du kartus. Alebastras norėjo atsiimti iš Melburno Tronheimo lazdą, o aš tuo metu ėjau pas Tasdarą dėl savo dukters ir mūsų keliai susikirto. Alebastras bandė man padėti, bet pakliuvo į nelaisvę. Jūs privalote tai žinoti, negaliu slėpti, kad tai mano kaltė, o dabar Tasdaras nenori jo paleisti.

– Taip ir žinojau, kad tas vaikis kažką sumąstė, – pasikasė savo baltą barzdą Persėjas. – Bet nesijaudink, pats jį kaip nors iš ten ištrauksiu.

– Palauk, bet ką tu veikei prie Tamsos karalystės vartų? – suraukė antakį Eliza. – Argi nenorėjai patekti į tvirtovę, kad jam padėtum?

– Tada dar nežinojau, jog Alebastras ten, tik įtariau, tad pamaniau, kad galėsiu pašnipinėti. Deja, prasidėjus visiems tiems neramumams supratau pasirodęs netinkamu laiku.

– Na, bent jau padėjai man. Be tavęs tikriausiai nebūčiau susitvarkiusi.