-Klausykit, mieli namiškiai, - Tai buvo skirta baigiantiems vakarieniauti Radvilei ir Laimiui, - O ką, jei mes ryt trise nueisime … Na, kur nors nueisime. Jei oras geras – į senamietį, santaką ar į Pažaislį. Moncę pasiimsim. Jei vėjuota ar žvarbu – na, tada į kiną, po to kur nors pavakarieniaut. A?
Ruta buvo gerai nusiteikusi – buvo jau penktadienio vakaras, darbe diena nebuvo varginančiai intensyvi, laboratorijoje kaip tik patvirtino naują projektą, truksiantį ne mažiau metų – norėjosi dalintis gera nuotaika,  tačiau susižavėjusios šeimos pritarimo šūksnių Ruta neišgirdo. Radvilė teisinosi, kad jai užduota pasiruošti krūvai kontrolinių darbų ir kad mokytojai niekaip tarpusavy nesusitaria, kad per savaitę negali būti daugiau trijų atsiskaitymų. Na, bet ji galbūt pasidėlios ir ryt pasakys. O Laimis išvis sėdėjo susiraukęs – iš konferencijos jis grįžo visa diena vėliau, organizatoriai neparūpino bilietų ir išvis – visas renginys buvo nevykęs, jis vienintelis atsakingai paruošė rimtą pranešimą, kiti vietoj savęs išleido pezėt studentus ir kad daugiau į Poznanę jis tikrai nevyks. Na, bet ir vyras patikino, kad ryt rytą pailsėjęs galbūt ir norės kur nors pasivaikščioti. Na taip, jie galbūt kur nors norės. Ryt. O galbūt ir nenorės.
Ruta pasikvietė Moncę ir išėjo pasivaikščioti. Gera šitaip - dažniausiai, vaikščiodama Ruta pakeliui išbarstydavo niūresnes mintis ir grįždavo rami, pailsėjusi. “Vaikštūnė”- kaip ji save vadino. Dažnai tą patį darydavo ir Laimis – išeidavo pasiguosti Žaliakalnio gatvelėms. O dviese? Kada buvo dviese? Kažkas nutrūko?
Radvilė tą vakarą užsidariusi tikrai iki vėlumos  mokėsi, iš kambario nesigirdėjo jokių pokalbių ar trumpųjų filmukų garsų, tik rami muzika. Rytą ji ilgiau numigo ir dar su pižama prisistačiusi į virtuvę, iškilmingai pranešė, kad pasiryžusi visą dieną praleisti su tėvais. Laimis turbūt tikrai pavargo Lenkijoje, nes atsikėlė nepailsėjęs, tylus. Ruta visaip stengėsi praskaidrinti tą vyro rūpestį - šypsena, pusryčiais, kava dviese ir tikrai, išgėręs kavos,Laimis su šykščia  šypsena pareiškė tikrai norintis kur nors išvykt. Į gamtą, visiems kartu.
 
Labiausiai džiaugėsi Moncė – aprengta ryškiai geltona liemene, ji smagiai lakstė po pilkus pernykščius Pažaislio parko medžių lapus ir tik dulkių debesis kildavo paskui ratais zujantį tą ryškų vijurką. Rutos džiaugsmą šiek tiek temdė jausmas, kad ji tą išvyką išprašė, kad tai lyg duoklė jai. Ir iš tiesų  vyro ir dukros veidai nedviprasmiškai bylojo – ”Na gerai jau, gerai, viskas pagal tave, džiaukis, mes padalyvausim…”Bet pavasario saulė greit pasidalino su visais savo šiluma ir šviesa, užkrėtė gera nuotaika ne tik Moncę. Kitaip būt ir negalėjo. Kauno marių pakrantės dar nesutarė kuriuo metų laiku džiaugtis – saulės apšviestoje pusėje lengvos bangelės į krantą nešė sudžiuvusių meldų likučius, smulkias medžių šakeles, ant stambesnių šakų šildėsi antys. O toje, šiaurinėje, pusėje, dar buvo visiška žiema – ledo sukaustyta šalta pakrantė, atrodo, buvo svetima bet kokiai gyvybei, visi, tiek paukščiai, tiek žmonės,telkėsi ten kur šilta. O tokių savaitgalinių vaikščiotojų buvo jau ne vienas. 
Ruta nenustygo – ji laipiojo stačiais šlaitais, kojomis sklaidė, šiureno sausus lapus, atkakliai ieškodama pirmos žibutės. Bet gamta dar miegojo ir tik neįmantriai čiulbėjo zylės. Jos jau nuo vidurio žiemos žinojo ir uoliai skelbė, kad pavasaris ateis. Neiškentus, ir Radvilė kepurnėjosi šaknimis apraizgytais skardžiais, juokėsi, vos ne keliais ropodama sekiojo mamą. Iš apačios susimąstęs savo moteris stebėjo Laimis. 
- Pažiūrėkit koks skruzdėlynas! Eina sau, tokio nemačiau dar! – Užkopus į viršų nustebusi šūkaliojo Ruta, - Ei, jis gyvas! Įsivaizduojat, jos nemiega! Visi miega, o jos pirmos atgijo... Monce, nelįsk, įkąs į nosį tau, - moteris juokėsi, tupinėdama aplink tiesiog milžinišką skruzdėlyną. Didelės rudosios skruzdėlės vangiai ir tingiai ropinėjo saulės apšviestuose savo namuose, nešiojo spyglius, šapelius, po žiemos tvarkydamos savo nepriklausomą respubliką. Jos tikrai nebemiegojo. Į viršų užkopė ir Laimis. Netikėtai jis prišoko prie Rutos ir stipriai ją apsikabino, spontaniškai, lyg netyčia supratęs kažką labai svarbaus:
- Ruta, Ruta! Ar žinai, kad tu esi pati geriausia mano Ruta? Gražiausia, fainiausia, mano, mano, mano! 
- O yra kur nors kita Ruta? – Prisimerkus juokėsi moteris, - kuri ne tokia graži?
- Baik, - Surimtėjo Laimis, - Tu - mano. 
 
Jie dar ilgai vaikščiojo po pakrantes, pasuko prie vienuolyno, išbraidžiojo vienuolyno sodą, prisiminė, kaip prieš kokius penkis ar daugiau metų liepų alėjoje klausė styginių instrumentų kvarteto koncerto ir pasižadėjo sau, kad šiemet jau būtinai laikysis pažado ir lankysis Pažaislio festivalio koncertuose – tiesiog gėda, turint tokį gėrį šalia, sekmadieniais trūnyt  namie.
Švietė tokia išprotėjusi kovo saulė. 
 
Tą šeštadienio apkabinimą Ruta nešiojosi dar visą kitą savaitę. Ir dar ilgiau, tik jau ne taip ryškiai, bet ne mažiau užtikrintai. Ji jautė tą stiprių rankų jėgą, kuri nė akimirkai neleido abejoti, kad ji, Ruta, yra Laimio, yra savo vyro nuosavybė. Ir tai jai labai patiko, glostė ir ramino. Ne, nė kiek tas priklausomumas Rutos nežeidė. Gal, gal prieš dešimt ar daugiau metų ji pasišiauštų, įsižeistų, išgirdusi tokį pareiškimą, gal net Laimis to nepasakytų – tuomet prieš dešimt metų, bet tądien tas apkabinimas ant Kauno marių šlaito buvo toks... na toks neišpasakytai tikras. Išskirtinis. 
O Laimis ir vėl apsiniaukė. Kaip ir įprastai, išeidavo skaityt paskaitų – laisvu grafiku, padrikai, be kažkokio šeimai žinomo aiškesnio savaitės plano, kartais išvykdavo ir toliau. Ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Grįždavo tylus. Dažnai Ruta pagaudavo jo įdėmų, mąslų žvilgsnį. Atsakydavo akimis, šiltai. Bet Laimis tuomet pabėgdavo. Išsigąsdavo akys. O kartais jis prieidavo ir netikėtai suimdavo žmoną už pečių. Priglausdavo ir laikydavo.
Ruta jautė, kad Laimis nesavas, kad kažkas vyksta. Vis ruošėsi su juo pakalbėt, bet nerimavo, kad vyras tik užsidarys, užsisklęs labiau. Jis toks, jis pats turėjo nuspręsti kada kalbės. “Reikia Laimiui kažką daryt su darbu. Nei šis nei tas, skaito tuos pačius pranešimus vis. Na, gal ne visai tuos pačius, ruošiasi gi, rašo straipsnius. Bet kažkur vis trenkiasi, baladojasi – automobiliu, lėktuvais ir grįžta vis labiau niūrus. Kažko sėslesnio gal jam reiktų?Užteks juk jiems tų pinigų” – Ruta labai tiksliai nežinojo vyro darbų temos, na tai buvo toli nuo biologijos. Laimio pranešimuose buvo daug skaičų, grafikų, diagramų ir beveik jokio teksto. Kažkada jie bandė dalintis savo darbų smulkmenomis ir subtilybėmis, bet po kelių metų suprato, kad labai jau viskas pritemptai išeina – Laimiui buvo tolimos atibiotikų ir mikroorganizmų sąveikos, o Rutai be galo nuobodūs nesuprantamų skaičių eilutės ir stulpeliai. Taip ir liko – kiekvienas su savo darbu, juk buvo daugybė  ir kitų bendrysčių. Na, bet jie pašnekės, moteris ras būdų prašnekinti vyrą. Juk reikėjo, tikrai reikėjo. 
O tuo Laimio vis dažniau užeiančiu niūrumu, kartais net priekabumu ir irzlumu  pradėjo persiimti ir Ruta. Nejučiom. Ji jautė ir net neabejotinai žinojo, kad neturi pagrindo kartais jau nuo pat ryto kabinėtis prie vyro, bet ir pati lygioj vietoj sukeldavo konfliktą. Na kad ir tąkart – rodos viskas žadėjo gerą dieną, pagaliau sulauktas savaitgalis, Laimis, pirmas išsiritęs iš lovos, paruošė kavos, atnešė žmonai į lovą – tikrai nereitai jis savo dėmesiu taip pagerbdavo Rutą. O ji nubudo rūškana. Ar pasakys dabar kas - kodėl? Gal kad iš vakaro vyras tylus sėdėjo prie televizoriaus, turbūt porą valandų nė žodžio netardamas? Jis atrodė toks susirūpinęs, turbūt nė nepastebintis, ką tas televizorius rodo, kad moteris nedrįso lįst į “dūšią” – tiek to, kitą kartą. O pati vakare ilgai neužmigo, vartėsi, mintyse bandė ieškot priežasčių – kas Laimiui negerai, kas? Naktinės mintys tik išvargino, nesuteikusios jokio atsakymo.
Ir ta kava kažkokia ne tokia jai pasirodė, ir Laimio paslaugumas suerzino “Vakar tai kaip užpakalis užrauktas sėdėjo, nė žodžio, nors būtų pabandęs pasišnekėti”
- Ką tu čia užplikei? Be ryšio kažkokia ta kava. Cukraus kiek dėjai?
- Cukraus kaip visad. Ką palikai, tą ir pamaliau, tavo pirktos, ne kažkieno tos pupelės. 
- Nu tai faktas - vanduo nebuvo verdantis. Amžinai pravėsta, kol susiruoši, greičiau nepavyksta?
- Vakar tu paskutinė plikei, tuščią dėžutę palikai. Vanduo užvirė, maliau ką radau. Nepradėk.
- Prasiiideda. Kaži kas pirmas pradėjo? Šunei davei ko nors? Ar vėl manęs lauki? Buvai ją išleidęs?
- O tai nuo kada aš šunę šeriu? Vėl netiks, ką duosiu. Neprašė į lauką. 
- Ji sprogs, o tokiu oru nesiprašys - išnešt gi reik. Nesuprantu, kodėl viskas turi būti ant mano galvos? Indai indaplovėj - jie patys išlips? Gali būt nors už ką nors atsakingas? Kur man dabar viską nešvarų kraut?  Marškinius padėjai skalbt?
- Geri dar marškiniai. Labai jau opi daraisi. Neužsivesk. 
- Kaži, kas užvedė.
Paskiau jie sulindo kiekvienas į savo telefoną. Ilgam. Skirtinguose sofos kampuose.
   - Ar ir man būtina klausyt tą idiotišką juoką fone? Gal garsą išjungtum? –Susierzino Ruta, - Ar iš mano telefono girdi nors garselį?
 - Man reik su garsu.
  - Ausinės būna, negirdėjai apie tokias?
  - Iš kur jau toks jautrumas? 
Tyla. Jie ilgai tylėjo, tik kiekvieno delne – mėlynai mirksėjo ekraniukas. Ruta nerimo, kažkoks kipšas vis kusijo ją:
 - Valgyt gamint ką nors? Ar juokeliais sotus?
 - Aš lašinių galiu pasipjaustyt.
 - Tai jei klausiu, ar gamint, reiškia ruošiuos gamint. 
 - Tai jei vistiek gaminsi, kam klausi? Man bet kas tinka. 
 - Pagalvosiu.
Po pietų Ruta jau su kompiuteriu įsitaisė sofos kampe, iki kaklo susisukus į pledą, tik rankos vos siekė klaviatūrą. Vyras kitam sofos kampe. Įjungė televizorių. 
  - Tai gal galima pasiklaust, gal man jis trukdo? Čia, tipo, viskas gerai išeina, normalu?
  - Žinios. Orus sakys. 
 - Tai dabar per visus kanalus žinias žiūrėsi? Koks skirtumas tau tas oras, kai ant sofos išsidrėbęs? Į jūrą eisi ar javus sėsi? Eisiu pasivaikščiot. Šunę pasiimsiu. Eisi kartu?
 - Eik.
Tą vakarą su Monce ji viena ir išėjo. Kas jiems nutiko? Kodėl, kodėl jie abu šiandien tokie pikti buvo? Ruta jau laukė pirmadienio, ko niekad nebūdavo savaitgalio vakarą.  Greičiau į darbą.