Pirmadienį darbe visi akivaizdžiai vieni kitiems daugiau šypsojosi. Naujametinio vakaro niekas kaip nors labiau neaptarinėjo (bent Ruta to nepastebėjo), bet nuotaika buvo puiki. Dar neatėjus pietų metui, į vedėjos kabinetą triukšmingai įlėkė Daiva – rodos, įgriuvo su visomis durimis. Gal kiek labiau sujaudinta nei įprastai, šiltai šypsodamasi. Bet akys... Rutai akimirkai pasirodė, kad jos buvo kažkur toli, ne čia, pačios sau. “Gal kas nutiko? Ar tik pasirodė?”  Na, tai buvo tik sekundė.
- Einam pas Virgą? Kavos, prie kavos. Ar jau pietausi gal?
- Na, žinok, dar nenoriu nei kavos, nei pietų juo labiau. Ką tik puodelį kavos išgėriau, dar štai kriauklėj puodukas, išplaut reik. Luktelk, tuoj. Eisiu kartu, kokių sulčių išgersiu dėl kompanijos, -  Ruta noriai sutiko eiti kartu.
Kavinukėje, kaip visada buvo eilė ir moteriškės turėjo luktelt. Daiva nekantravo ir matėsi, kad jai labai maga paplepėti su Ruta. Prie kavos ji dar pasiėmė varškės spurgą – nereiks ir pietauti, o Ruta Virginijos paprašė tik stiklinės sulčių. 
      -Na, kaip tau vakarėlis? Geras, a ne? Pavyko super! 
- Žinok, ir man labai patiko. Aš ten  jokių ypatingų lūkesčių neturėjau, jokio išankstinio vaizdinio susidarius nebuvau, tai buvau labai maloniai nustebinta. Na, tiesiog  viskuo – ir mūsiškiais, ir aprangos kodo išpildymu, vaišėmis. Net lošimas visai nieko – reik nors kartą viską išbandyt. O tai tik fimuose ir filmuose matom, - Nusijuokė Ruta, - Pradžioje spektaklis, tiesa, pasirodė lyg per daug niūrus, rimtas... Bet, po to, galvoju – pats tas tokie apmąstymai metų sandūroje. Na, žinok, tobula. Ir ačiū tau, juk tavo čia nuopelnas. Na, kas be ko, ir mūsų visų gera nuotaika, charizma, elegancija, - plačiai, draugiškai  nusišypsojo Ruta, - Džiaugiuos sudalyvavus! 
- O tu pastebėjai, kaip į tave žiūrėjo Virmantas?! Akių neatitraukė, ypač kai tu tam fotely meditavai.
- Ale tu ir matai viską! – nuoširdžiai nusistebėjo Ruta, - Tikrai nepastebėjau. Meditavau, kaip tu sakai. Bet, žinok ne, tu klysti. Ten buvo grynai dalykinis susidomėjimas. Mes su juo sprendėm ir galbūt išsprendėm vieną delikatų klausimą. Jei išspręst pavyko – pamatysi greitu laiku ir tu. Na, jei ne, tai ne...
- Na ir suintrigavai... Naktį nemiegosiu... Apie ką jūs ten? 
- Na, tai delikatu, kaip ir sakiau. Tai apie Virmanto  asmeninį gyvenimą. Per daug privatu. Gal kada pats pasipasakos. Beje, o ar tu pastebėjai, kaip į tave jis žūrėjo! Virmantas tiesiog žavėjosi tavimi! Tai jo žodžiai, žinok, aš tikrai neišsigalvoju, - Ruta paslaptingai ir suokalbiškai šypsojosi, - Tad turėk minty. Nors tu gi su Aronu, šiaip jau, ar ne? Ar aš neteisingai supratau? 
- Oi, su tuo Aronu… Taip, aš su juo. Viskas labai faina, viskas puiku… Bet… Čia irgi delikatu, - Nusijuokė Daiva, - Kai aš ką nors pati suprasiu – papasakosiu. O apie Virmantą aš pagalvosiu, oi kaip pagalvosiu!
Žiema įsisiautėjo. Tiesiog staiga, per vieną naktį užsnigo visą miestą. Ir vis snigo snigo snigo…  Dangus turbūt nusprendė vienu kartu išdalint viską, ko nespėjo per gruodį ir sausį. Kone kiekvienam kieme rytas prasidėdavo nuo ausį rėžiančių plačiais kastuvais gremžiamo grindinio garsų, kasamo sniego gurgždėjimo. Nukasto sniego jau nebebuvo kur dėti ir gyventojai ankstyvo ryto tamsoje jį metė už tvorų - į gatvę. Lyg patiems ryte nereiks per jį klampoti. Miesto tarnybos nedidelių ir siaurų Žaliakalnio gatvelių nespėjo valyt - technika nepravažiuodavo dėl gatvėse sustatytų automobilių, o Švaros įmonės darbininkai mojuot kastuvais paprasčiausiai nebepajėgė. Susigriebę draugiškesni gyventojai patys būrėsi į komandas, o kas ir pavieniui ir kasė sniegą. Kasė ir kasė. 
 Rutai rytais pėstute keliauti į darbą jau tapo iššūkiu - tekdavo išeiti anksčiau, gerai apgalvot kuo apsiaut, kaip apsirengt. Kita vertus, galimybė važiuot automobiliu jos taip pat neviliojo - Rutos mašina stovėjo kieme, tad rytais ją būtų tekę atsikast, nuvalyt nuo jos sniegą, prišildyt, nugrandyt stiklus. Jos mašiniukas buvo tikrai ne naujas ir pats nemokėjo pasiruošti kelionei. O be kita ko, Rutai patiko tokia žiema. Kaip ji pati sakydavo, Lietuvoj todėl ir gera, kad čia yra keturi metų laikai. Ir dar geriau - kai jie ryškūs, tikri - kuomet žiemą yra žiema, vasarą yra vasara, o ne dvylika mėnesių trunka vienas ilgas lapkritis. Į MLK ji ateidavo įraudusiais veidais ir apsnigta lyg besmegenis. Prie įėjimo ilgai trepsėdavo ir šokinėdavo, kol nusipurtydavo nuo savęs visą prilipusią sniego dangą. Jai tokia mankšta keldavo nuotaiką, net prajuokindavo - geros nuotaikos užtaisas visai dienai būdavo  beveik garantuotas.  
 Visą savaitę Ruta svarstė, kaip sutvarkyt voverės reikalus. Iš tiesų, jau pats klausimas buvo absurdiškas ir turbūt Kauno Klinikose neturintis analogų. Bet juk ir priežastis voverei gyventi MLK trečio aukšto foje buvo neeilinė. Penktadienį Ruta nuėjo pas vadovybę. Ji nutarė, kad papasakos viską be užuolankų kaip yra. Ir papasakos tokia pat chronologija, kaip su ja kalbėjosi Virmantas. Labai žmogiškai. Paprasčiausiai, tai Ratutei ar Ratatutei reikia gyventi MLK foje. Reikia ir tiek, nes tuo jau patikėjo Unė. Galų gale - juk pilnos palangės gėlių - jos irgi beveik voverės, jeigu pažiūrėt plačiai. Labai plačiai.
 Rutai pavyko - po savaitės nedidukė ruda degutė galės džiaugtis vis migruojančių ir pirmyn atgal neršiančių studentų draugija. Virmantas buvo laimingas. Išties - kiek nedaug reikia tai žmogaus laimei. Nors… tai juk ne taip ir mažai, kai pagalvoji. Kai pagalvoji, kad laimingesnė iš tiesų tai bus mažoji Unė. 
 Ruta savimi didžiavosi. Jausmas buvo panašus į tą , kai ji nupirkdavo makaronų ar konservų Maisto bankui. Arba kas mėnesį aukojo Blue yellow. Bet dabar buvo stipriau – gal dėl to, kad tai buvo labiau konkretu ir artima. “Koks visgi žmogus menkas, susireikšminęs savimyla”… štai  šitą mintį Ruta vijo šalin. 
 Toliau rūpintis voverės gerove Ruta paliko Virmantui, o ją pačia įsuko darbų verpetas. Ji vėl lėkė senu įprastu ritmu – laboratorija, paskaitos, korepetitoriavimas ir kiek liko – namai. Ruta jautė, kad būtent namams ir tenka tik tas menkas laiko likutis. Menkas jos, Rutos, likutis šeimai. Ji vis atidėliodavo – na, savaitgalį. Savaitgalį tai jau jie bus visi kartu. Ir Radvilė, ir Laimis, ir ji, Ruta. Bet savaitgalis atlėkdavo ir pralėkdavo. Ruta vis turėdavo kokią savaitės eigoj atidėtą pamoką, Radvilė užsidariusi savo kambary deklaruodavo mokymąsi arba išlėkdavo su draugėmis į miestą, o Laimis būtinai būtent savaitgalį gaudavo atsisiųst pačius  svarbiausius duomenis savo eiliniam straipsniui. O ir į konferencijas Rutos vyras buvo kviečiamas vis dažniau ir toliau – jo nagrinėjama kibernetinio saugumo tema tapo labai aktuali. Ir tik retą vakarą jie kartu, visi trys susiruošdavo valandžiukę paklampot su Monsinjore siauromis snieguotomis gatvelėmis. Arba jei tiksliau – dažniau tekdavo panešiot šunelę, nes ši savo mažomis kojelėmis neišbrisdavo iš pusnių. 
  O Daiva kasdien atlėkdavo pas Rutą – ar tai į laboratoriją, ar į jos kabinetą. Pati Ruta niekad nerodė iniciatyvos susitikti, bet pamatyt Daivą ir paplepėt su drauge jai visad buvo malonu. Daiva savo kalbomis ir fontanais trykštančiu gyvenimo džiaugsmu, atrodo, galėtų varginti ir emocišksi išsunkti,  bet priešingai – ji suteikdavo energijos, pakeldavo nuotaiką tomis tamsiomis žiemos dienomis. Bent Rutą tas bendravimas džiugindavo. Tomis pertraukėlimis jos plepėjo apie orą ir bites, bet paskutinėmis dienomis Daivos pokalbiuose ėmė dominuoti Virmantas. Ji išties susidomėjo tuo vyruku! Galbūt nekaip klostėsi draugystė su Aronu – amžiaus skirtumas buvo jau per daug akivaizdus. O tuo pačiu galėjo nesutapti ir interesai – juk dvi skirtingos kartos. O gal paprasčiausiai – du žmonės, neskirti vienas kitam.
- Viskas, aš, žinok, apsisprendžiau – pasikviesiu kur nors Virmantą. Bet kur – kavos, arbatos, makaronų – tipo į pasimatymą. Kas ten pas ką eina ar neina? Mahometas pas kalną? Ar kalnas pas Mahometą? Matei, kaip Virmantas akimis žaibuoja, kai ateinu? Matei? Tai aš būsiu tas kalnas – pirma žingsnį žengsiu.
- Na pastebėjau pastebėjau – vos tik tu pas mus vidun, Virmantas iškart tik vypt, šypt ir šviečia visas, – Rutai irgi pasirodė, kad kolegą visad nudžiugina draugės pasirodymas. 
 - Klausyk, o susitinkam kada mieste? Dienos ilgesnės jau, pataikom geresnį orą ir „špacyren” į Laisvę! Pavakarieniausim kur lengvai ir kultūringai, – staiga pasiūlė Daiva, – Tu kada paskutinį kartą taip buvai išėjus? Na, čia neskaitant mūsų vakarėlio . Nepameni turbūt. Kaip, beje, ir aš. Iš dūšios pasiplepėsim. A?
 - Ir tu žinok, sutiksiu! Ir neišgąsdinai! – Nusijuokė patenkinta Ruta –Tik reik man pažiūrėt, kada mokinių mažiau, gal koks vaikas sutiks, kad perkelčiau jo pamoką. Ir taip, žinoma – reik dar ir orą pataikyt. 
- Sutarta. Paliekam klausimą atvirą ir aktyvų.
 
O pirmadienį į Mokslinio Laboratorinio Korpuso trečio aukšto foje atsikraustė gyventi Jos Didenybė Voverė! Taip, dar prieš darbo pradžią Virmantas su dukra atvilko didžiulį dviejų aukštų narvą ir nedidelę kartoninę dėžutę, kurioje krebždėjo degutė. Tą dėžutę rankose kaip tik ir laikė Unė – lieknutėmergytė, smulkaus veiduko, kuriame tiesiog švietė  akys. Didelės, patiklios. Tokių negalima apgaudinėti.  Ruta jau buvo atėjusi į darbą ir iš tolo stebėjo kraustymosi ceremoniją. Ji nežinojo, kaip pasielgti – vienaip, kaip ir norėjosi, o be to ir derėjo prieiti, pasidomėti narvelio įrengimu, voverytės priežiūra, pakalbinti vaiką. Kita vertus – Ruta visai nemokėjo kalbėti su tokiu ypatingu vaiku. O jeigu ji išgąsdins svetimoje vietoje esančią Unę? Sutrikdys ją. Ir dar tokiu svarbiu vaikui momentu. Bet viską išsprendė pats Virmantas:
- Ruta,  ateikite, pažiūrėkite, kokią fantastišką Ratatutę mes turime! Ar ne, Une? Čia ta ponia, kuri padėjo rasti mūsų degutei tokius gerus namus! 
- Labas, Une, aš Ruta, – Nusišypsojo moteris, prieidama artyn, – Parodysi, kaip įleidi į namus savo draugę? 
Mergaitė buvo stebėtinai panaši į savo tėvą – tokia pati švelniai rausvaplaukė, liekna ir pagal savo metus aukšta. Ji nieko neatsakė, tik trumpam pakėlė akis į Rutą ir kartu su Virmantu atsargiai įleido voverę į narvelį. Išsigandęs gyvūnėlis greitai nėrė į savo namelį. Bet trumpam – smalsumo vedama, Ratatutė greit išlindo lauk ir ėmė smalsiai dairytis. Po to, lyg niekur nieko, nubėgo užkąsti. „Na, tikrai labai mielas gyvūnėlis, susigyvensim”, – nusiraminusi, pagalvojo Ruta. 
Iš tolo juos stebėjo ir jau į savo laboratoriją atėjusi Daiva. Tyliai, visai neperprantamu  veidu, lyg būdama toli nuo čia, kažkur  paslaptingose savo mintyse. 
Į darbą jau rinkosi ir kiti laboratorijos darbuotojai, dar pusvalandukas ir aplink pirmyn atgal  pradės  zuiti studentai. Unė atsisveikino su Ratatute ir Virmantas nuvežė dukrą į mokyklą. 
Ir voverytė labai greitai ir visai sėkmingai įsipaišė į foje erdvę. Pradžioje visus stebinusi, neužilgo tapo lyg savaime suprantama gyva MLK foje interjero detale. Studentai nebuvo įkyrūs, o Virmantas labai kruopščiai, dažnai pasitelkdamas ir Unę, tvarkė Ratatutės rūmus. Aukšto valytoja atitempė arčiau narvelio minkštasuolį, gražiau  pakomponavo  gėlių vazonus ir išėjo tiesiog nuostabus foje akcentas – žaliasis poilsio kampelis. Dažniausiai ta smulkutė vyresnio amžiaus valytojalaisvą minutę ir prisėsdavo ant to minkštasuolio bei tyliai stebėdavo voverytę. O degutė irgi apsiprato ir, nors ir būdama labai judriu gyvūnėliu, labai dažnai be jokios baimės tupėdavo ant savo apgraužtos šakos ir šildėsi vis labiau pavasarėjančioje saulėje. 
Ruta ir Daiva galų gale rado abiem tinkančią dieną susitikti kur nors mieste. Sinoptikai, jeigu tik eilinį kartą neapsiriks, penktadienį  žadėjo saulę ir giedrą, o ir Ruta buvo laisvesnė. Laimis tą turėjo  skaityti pranešimą Vilniuje ir planavo grįžt gerokai vakare. Radvilė grįžt neplanavo – su draugėmis nakvos pas Justę. Na, bent jau tokia versija buvo pateikta ir Ruta to fakto neginčijo. Moterys sutarė susitikt Vienybės aikštėje po darbo. Penktadienį galima būdavo darbą baigti valandžiukę anksčiau, be to, Ruta nutarė paaukoti dar ir pietų pertrauką. Tad žadėtąją, išsiilgtąją saulę ji planavo dar pamatyti. O Daivai išvis buvo laisvadienis, kaip tik nuo tos dienos prasidėjo jos atostogos.