Slinko jau antra bendros jų kelionės diena. Orai vėl subjuro. Po varginančios ir vėsios nakties, poilsio šauksmas kamavo stipriau už alkį ar troškulį. Kiekvienas judesys ar pravertas drabužio skvernas leido rūsčiam vėjui juos talžyti. Ivui, pietiečiui iš Miegančio drakono čia turėjo būti tarsi kitas pasaulis. Kolkas jis rodėsi stipresnis negu, kad galėjo pasirodyti. Karfaitas tai pastebėjo ir liko maloniai nustebintas.
Taip pat, šaltis privertė jį šiek tiek užsičiaupti, o tai Karfaitas vertino dar labiau. Mat storulis iš pietų pasirodė labai net plepus. Savo akla akimi rodėsi, kad viską mato kitaip.
Šiaurė garsėjo rūsčiais orais ir buvo negailestinga silpniems. Čionykščiai žmonės buvo nuožmūs, užsigrūdinę, stipraus stoto, prisitaikę prie tokių sąlygų. Ištvermingi ir nepalenkiami. Jų žemė buvo kieta, stipri ir neįkandama svetimiems. Nors Ivas buvo ne menko sudėjimo, ypač taikos metais užaugintais pagurkliais, bet vis tik pietietis ir prie tokio oro kažin ar buvo pratęs. Po galais, net ir pačiam Karfaitui buvo šąlta.
Per daugybę metų jis buvo įpratęs ir prie karščio ir šalčio. Bet tokio šalčio prisijaukinti nesugebėjo. Feilgas suprunkšė.
Karfaitas girdėjo apie Miegančio drakono žemes, bet jų aplankęs dar nebuvo. Tai buvo seniai užgesęs ugnikalnis, pietuose, Omelijos karalystėje. Senovės vietiniai gyventojai tikėjo, kad po tuo kalnu gyveno didžiulis drakonas, tikra pabaisa, kuri keliais mostais galėjo perskristi žemyną ir paskandinti jį liepsnose. Vėliau drakonas susirangė po kalnu ir užmigo. Pradėjus rūgti dūmams, visi baimindavosi prabundant šį drakoną ir ateinant pasaulio pabaigai. Dabar pagal rašytines žinias drakonas miega jau tūkstantį metų.
Ilgi ramybės metai nuramino ir vietinius ir aplink ugnikalnį pradėjo kurtis gyvenvietės. Pirmosios, įvairūs šventikai, religiniai žmonės ir ordinai pašventę savo gyvenimą tarnystei už pabaisą ir dėl pabaisos. Kūrėsi įvairūs drakono ordinai, brolijos ir gaujos, kurios įvedinėjo drakonišką tvarką ar vykdė drakono žygius ir statė drakono statulas užkariautose žemėse. Fanatikai. Kiti apsimetinėjo jo vaikais, pranašais, sargais, dar vieni buvo sukčiai norėję pasipelnyti iš ten vykstančių lengvatikių. Galiausia čia pradėjo rastis kaimai, statėsi miestai ir kraštas suklestėjo, o įvedus Omelijos pajėgas ir sutramdžius ginkluotus fanatikus įsikūrė Haratumo miestas, kuris tapo šiaurės Omelijos prekybos ir traukos centru.
Didžiajame Haratumo mieste stūksojo šventykla su dviejų šimtų metrų skersmens, sluoksniuotu kupolu ant kurio nukaltas ir ilgus sparnus išskleidęs tupėjo drakonas. Kalno fone sakoma, tas vaizdas atrodė išties įkvepiantis, o išskaptuotų iš akmens sparnų šešėlis dengė pusę miesto. Šventyklą sugalvojęs statyti imperatorius Sezaras sez Nezaras nepamatė pabaigos, bet amžiams tapo žinomas kaip vienas iš drakono sūnų ir buvo vadintas imperatorium Statytoju.
Atėjo laikas sustoti. Jie nušoko nuo savo žirgų. Karfaito žirgas rodėsi dar kupinas jėgų, o Ivo randuotasis arkliukas su kiekvienu žingsniu atrodė nugaiš ir kris čia pat ant kelio.
Pertrauka buvo trumpa. Atgaivinti kūnui ir pramankštinti kojas. Greitai suvalgę pasiimtų užkandžių ir užgėrus vynu, kurio pasirodo Ivas buvo nukniaukęs daugiau negu reikia, jie šoko ant žirgų ir tęsė kelionę. Vynas buvo toks pat neskanus kaip ir smuklėje. Karfaitas jį užgėrė vandeniu. Pietietis vis kažką murmėjo savo gyvuliukui tarsi burtą, kad šis tik nesustotų ir keliautų toliau:
- Turėtum pakeisti tą arklį nauju ir jaunu – sykį pastebėjo Karfaitas.
Nelabai kalbėdami ir blaškomi vėjo ūžimo jie keliavo dar pusę dienos, kol jų kelią pastojo keletas gulinčių kūnų. Čia pat prie Vėjų miško pakraščių jie aptiko grupelės žmonių kūnus. Vieni pliki, vos matomais drabužių likučiais, kiti susisukę į apsiaustus, bet visi be gyvybės ženklų. Aplink nieko nebuvo, jokių daiktų, ginklų, maisto, tik seniai užgesęs laužas, kurio viduje anglys virtę į ledą.
Jie abu sustojo ir iššoko iš balnų. Karfaitas pasitaisė kalaviją. Jis buvo čia pat, prie šono. Daugiau jis klaidos nedarys ir ginklą visada turės su savimi. Prie nugaros kabojo durklas. Ivas trypčiojo vietoje, jam panašu vėl norėjosi nusilengvinti.
Juodvarnis paleido vadžias. Savo žirgu jis pasitikėjo, tai buvo ištikimas ir protingas gyvūnas:
- Jokių kovos ženklų – lėtai aplinkui eidamas pasakė Karfaitas – jokių ginklų, jokių strėlių paleistų slapta, jokio kraujo.
Jį nustebino pamatytas vaizdas. Nelaimėlių kelyje galėjo pasitaikyti, bet visa grupė buvo per ne lyg neįtikima. Jo akys lakstė aplinkui. Tapo skvarbios, užsidegusios pamatyti kokią nors smulkmeną:
- Tai bloga vieta – Ivas toliau trypčiojo vietoje, laikė savo žirgo vadžias. Randuotasis buvo neramus- labai bloga, mums lorde reiktų iš čia trauktis.
- Eik bent nusičiurkši kol mes čia, nes tuoj judėsime, atsimušime į Efordyno kalvas ir nestosime – paliepė Karfaitas, o pats liko apžiūrėti kūnų.
Čia gulėjo trys vyrai ir dvi moterys. Jie neatrodė kovotojai, rodėsi lyg paprasti žmonės, gal uogautojai ar medkirčiai, atvykę iki miško pasidarbuoti. Galėjo būti ir medžiotojai. Buvo sunku ką pasakyti, čia buvo tik seniai mirusių žmonių kūnai. Aišku tik tiek, kad jie nusprendė susišilti.
Žmonių veidai buvo sustingę, tai galėjo būti nuo šalčio, bet jie buvo keistai perkreipti ir pilki, bespalviai kaip drobė paruošta paveikslui. Besieliai kūnai galėjo taip atrodyti, bet šie kūnai kažko patyrė. Jų gyvenimai buvo staigiai baigti ir priminė košmarišką sapną:
- Lorde! – supanikavo Ivas – miške kažkas yra – jis vis dar rankose laikė savo daiktą, nes buvo nuėjęs nusilengvinti, o kelnės buvo pasmukę. Dabar greitai viską susitvarkė ir čiupo už ginklo.
Orą persmelkė ištrauktų ašmenų garsas. Karfaitas jau buvo šalia. Jie abu įdėmiai žvelgė gilyn.
Ivas tikriausia rimtai išsigando, nes pavadino jį lordu be jokių uždelsimų. Tai buvo ženklas. Staiga Karfaitui šovė mintis, Jeigu čia kažkas yra, jie gali šauti strėlėmis, tai pagalvojęs jis prigludo prie medžio. Ivas padarė taip pat. Karfaitas pažvelgęs Ivą pamatė, kad jis murma sau po nosimi:
- Manai dievai tau padės?
- Esu tuo tikras.
Vėjų miškas buvo labai tankus, spygliuotis, žemai augančios šakos labai apsunkino vaizdą, bet tarp nesiliaujančių medžių grandinių Juodvarnis nieko nematė:
- Ką tu matei? – paklausė pas Ivą ir įtempė savo skvarbias akis.
- Aš tik pradėjau šlapintis ir keli medžiai nuo manęs kažkas nėrė, tamsi masė, debesis.
- Čia nieko neina įžiūrėti, ar tu tuo tikras?
Viena akimi jis buvo aklas, kokie šansai, kad ką nors ištikrųjų galėjo pamatyti?
- Lorde, prisiekiu, nesu karžygys, bet nesu ir toks bailys, kad mano galva pati mane baugintų, po velnių, net kelnes apsimyžau- jis kažką sumurmėjo pietietiška kalba ir spyrė į orą.
Karfaitas stebėjo toliau. Tai galėjo būti bet kas, tikriausia koks gyvūnas. Gal Ivas pavaikė vilką ar lapę, kurią sudomino jų sustojimas. Vėjų miškas nors buvo taip pavadintas, dabar čia vėjo nebuvo, viskas buvo tarsi sustoję.
Varnas akylai nužvelgė tai ką galėjo matyti, bet be medžių šydo jis nieko daugiau nematė. Ivas pasilenkęs su apsiausto rankove trynė koją:
- Vykstame iš čia.
- Ačiū dievams – tarsi palaiminimą gavo pietietis ir šoko ant savo randuotojo savo gyvio.
Vėjų miškas jiems liko dešinėje ir tuoj pasiekė kalvomis išmargintą žemę.
Efordyno kalvos buvo sunkiai išmatuojama, banguota žemė. Žemėlapyje jos gražiai įrėmintos iš visų pusių, bet kokio jos išties dydžio buvo sunku pasakyti. Svarbiausia už jų, šiaurės upė ir jų tikslas, Ferburgas. Prisiminęs senas keliones ir žemėlapius, Karfaitas nusiteikė dar gana netrumpai kelionės daliai.
Orai vėl pagarėjo, o kalvų dengiami, jie nebuvo talžomi vėjo. Lavonai dingo iš galvos ir nuobodulio kamuojamas Ivas rodėsi vėl atsigavo ir pamiršo akimirką išgąsčio, kurią gavo prie Vėjų miško, o pavogtas vynas pavertė jį šnekučiu:
- Ak taaaaaiiiiiipppppp – nutęsė pietietis – pirmasis buvo Dulkėse- toliau kalbėjo jis- toks lėtas, apgirtęs pusprotis. Jis tada mane labai įžeidė, tad kaip mums įprasta – mostelėjo ranka į orą, lyg kažką gaudytų- mečiau jam iššūkį kalaviju. Kaip pusprotis, stebėtinai greitas, na bet aš čia, o jis jau daug metų aname pasaulyje.
Labiau vertinčiau ramybę, pagalvojo Karfaitas. Jis tiksliai taip ir nežinojo kas jį labiau vargino, ar šitiek laiko sėdėti ant žirgo ir šalti ar klausytis pietiečio. Nors jam patiko, kad Ivas nelėtina tempo ir nereikia daug stabdyti, jo randuotajam tikriausiai padėjo tie Ivo padrąsinimai. Iškilo tik kita bėda, kad jiems sustojus, pietietis pradėjo trenkti šlapimu, kuris susigėrė į jo kelnes:
- Papjoviau jį kaip ir dera, miesto turgaus aikštėje – toliau kalbėjo pietietis – po to gerai prisigėriau, atšvenčiau savo pergalę. Džiaugiausi, kad pats likau gyvas. Na bet pietuose reikia žinoti, kad negalima įžeisti kito vyro – jis iškvėpė orą tarsi prisiminęs labai, labai gerus laikus- O jūs, ar pamenate savo pirmąjį varžovą? Neabejoju toks kaip jūs daug vyrų nukovėte. Oj koks buvau kažkada jaunas.
Jis mielai atsikratytų Ivo, bet vertino pietietį kaip pagalbą ir skydą užpuolimo atveju:
- Pamenu – tyliai atsakė Karfaitas – manau visi pamena pirmą vyrą, kuriam paleido žarnas – jis akimirką patylėjo – man tada pasisekė, jis manęs nepribaigė, bet kovą aš pralaimėjau.
Tapau tiesiog žudiku.
- Ar nenorite pasidalinti prisiminimais, lorde? Kelias tolimas. Ką mums veikti? Turim vyno, sutartį ir tolimą kelią prieš save.
- Ne – griežtai atsakė Karfaitas – nenoriu. Šie prisiminimai manęs nedomina.
Toliau jie keliavo rytų kryptimi. Sukorę buvo dar vieną dieną kelio, kilo ir leidosi kalvomis. Jų matyti kūnai dabar liko tik atsiminimu. Kaip Karfaitui teks keliauti atgal, tikriausia tų kūnų jau nebebus arba bus likęs visiškai menkas, kraupios mirties simbolis. Kad ir kaip galėjo būti liūdna, tai dar vieni, kuriems nepasisekė. Būdami su jais, jiems nieko nepadės. Už tai kaip tai nutiko Karfaitą labiau domino, kas galėjo tą padaryti. Rodėsi jie tiesiog numirė akimirksniu, kokie buvo paskutinę akimirką. Kita vertus Grisfordas garsėjo įvairiais nutikimais. Aplinkui buvo daug paslapčių.
Akimirkai Karfaitas sustojo. Jis dairėsi. Kalvos buvo visos vienodos ir pasiklysti čia buvo nesunku.  Jis pasvarstė, kad jeigu pasieks didžiuosius šiaurės miestus, tai pirmasis bus Forfostas. Įsikūręs rytuose už Efordyno kalvų, prie Baltosios upės, prie kurios įsikūrę ir kiti šiaurės brangakmeniai, dar vadinti upių miestais.
Ferburgas buvo antras pagal dydį brangakmenis, sidabrinis upės miestas apkarstytas Dordmandų gintarais ir išpuoštas pasipūtėliškomis šventyklomis.
Karfaitas jau yra jame buvęs. Prieš daug metų, kaip atvyko į šiaurę malšinti sukilimo, kuriam vadovavo toks šiaurietis galiūnas, kurį tiesiog vadino Griaustiniu. Įdomu kaip nuo tada pasikeitė miestas. Kiek metų praėjo? Pasvarstė jis... penkiolika:
- Rimčiausi pietų vyrukai Damaze – prakalbo Ivas, kurį tyla nugalėjo – ar esate buvęs Damaze?
- Ne.
- Neįtikėtinas miestas. Mes jį vadiname tūkstančio bokštų miestu, kiti jį vadina Auksinio rūko miestu, toks jis prabangus, ten visos mano kultūros židinys. Po galais, viso pietų pasaulio lopšys. Sakoma, kad Sonoros imperatorių giminė prasidėjo Damaze. Kiti sako, kad Damaze pirmaisiais metais su žmonėmis gyveno ir dievai. Net dievai buvo pakerėti to grožio ir didybės, jiems ašaras spaudė miesto šventyklos ir altoriai. Sostai ir fontanai. Visas miestas gniaužė kvapą mus sukūrusiems dievams! – Ivas šypsojosi, matyt jam patiko ši istorija.
- Esu šiek tiek skaitęs apie tai – pabandė įsiterpti Karfaitas, kad užčiauptų jį, bet Ivas kalbėjo toliau.
 - Vėliau Damazo gyventojai liko šeimininkauti vieni. Išėjo iš miesto ir Sonoros imperatoriai ir pirmieji žemyno karaliai, kurių giminės jau seniai išnykusios, žinoma išskyrus imperatorių Salazarų giminę, kuri sėkmingai valdo. Imperatorius Salas Salazaras Salas yra puikus vyras. Bent teko taip girdėti, man deja neskirta jo pamatyti, ne visi turi teisę jį pamatyti.
Na jis ir erzinantis, pagalvojo Karfaitas. Tiesa susitikti su Salu Salazaru Salu norėjo ir Karfaitas, apie imperatorių Salą sklandė daug kalbų. Kai kurie sakė, kad jis nemirtingas, o išvaizdos apibūdinimai privertė net karalių Arhaifą pagalvoti, kad gal Salas Salazaras Salas yra elfų kilmės. Tačiau, kol kas durys pas Salą užvertos visiems, kas nešioja Folkmarų varną:
- Sakoma, kad Salo Salazaro Salo menėse ganosi net drambliai, milžiniški drambliai, nuolat puotauja tūkstantis dvariškių, skraido šimto spalvų papūgos, o dievų padėkai skirtų vakarų metu į menes išeina tokie gyvūnai ir žmonės, kurių mes neįsivaizduojame – toliau dėstė Ivas.
- Sako, kad rūmų lubos taip aukštai, kad ten ne voratinkliai vorų pinami, o patys debesys kabo po stogu- atsipūtęs pyškino toliau- tuose debesyse gyvena įvairūs paukščiai ir kiti skraiduoliai. Grifonai, žmogpaukščiai, šikšnosparniai. Nakčiai pagrindinė menė užrakinama, kad kas nors nepražūtų pakliuvę tiems siaubūnams, o dieną juos atbaido sargyba. Žinoma ne tik palubėse gyvena įvairūs gyviai, po rūmais taip pat, o ir į pačius rūmus tokių užkliūva.
Karfaitas atsiduso. Sustojo, jo akys horizonte užčiuopė keistas formas. Turėtų būti namukai. Pastogė ir poilsis. Kiek patogesnis negu įprasti sustojimai kojoms pramankštinti.
Atsidusę nuo nuovargio, jie paragino žirgus pirmyn. Pietietis įkvėpė oro ir plėšė toliau:
- Esu girdėjęs – tęsė Ivas – kad vienos puotos metu į menę buvo paleistas dvikojis žvėris, kuris priminė jaučio ir žmogaus maišalynę, tikras milžinas galiūnas, vadinamas minotauru, jis kovėsi su kitu žvėriu, kentauru. Sakoma reginys buvo įspūdingas, o po visą naktį trukusios kovos laimėjo jautis, kurį vėliau nusipirko vienas iš imperatoriaus Salo Salazaro Salo didikų ir dabar tas jautis priklauso imperatoriaus armijai. Sako net maži ugnimi besispjaudantys driežai ten kovoja. Iš žuvusių odos šarvus gamina, nes labai stipri oda.
- Labai sunkiai tikėtina – šaltai sureagavo Karfaitas.
- Manau minotauras būtų mums neįveikiamas. Kas gali sustabdyti tokį žvėrį? – Ivas išpūtė akis. Ypač savo akląją- ar ką gali durklas padaryti driežo odai? Ar kaip nugalėti žmogpaukštį?
- Aš esu skaitęs, kad savo pramogai pietiečių imperatorius Dratas Salazaras Bratas mėgdavo stebėti beždžionių mūšius- Karfaitas patraukė vadžias ir paspartino žirgą- jis aprengdavo beždžiones į dvi skirtingas armijas, jas apginkluodavo ir žiūrėdavo kaip šios viena kitą skerdžia- Karfaitas knygą apie Sonoros imperatorius yra skaitęs du kartus, ten buvo ir dar įdomesnių istorijų.
- Taip, mes esame tai girdėję, sakoma viename tokiame mūšyje dalyvavo tūkstantis beždžionių, o gyva liko viena, nes žvėrys puolė nesirinkę ir žudė ką sutiko, nužudė net keletą sargų, kurie stojo jų raminti. Sargus palydėjo garbinami plojimai ir šūksniai viską stebėjusių žmonių, o beždžiones davė suvalgyti miestelėnams.
- Man tai į kultūrą nepanašu- nukirto jis- labiau šlykštu ir nemalonu.
- Ar tai šlykščiau negu deginti miestus?- pasiteiravo Ivas.
- Atsargiau, Ivai, aš tave pasamdžiau, bet tavo liežuvio neišlaisvinau, beždžionių mūšiai šlykšti pramoga, o miestų deginimas norint sutriuškinti nuožmų priešą visai kas kita.
- Ar tikrai priešą? Pietuose kalbėjo, kad sudegintame mieste buvo tik saujelė miesto įgulos- Ivas tikriausia žinojo istoriją apie vakarų pakrantės sudeginimą.
-Tada vyko karas, o ne cirkas liaudžiai pasilinksminti. Galėjo mieste būti daugiau beginklių, bet jame buvo įsikūręs priešas ir karalius Arhaifas pasielgė teisingai. Aš būčiau daręs tą patį.
-Neabejoju, lorde- jis atsigėrė vyno.
Karfaitas susierzino:
-Aš neprivalau tau aiškintis apie karus ir pasirinktą strategiją. Verčiau paskubink savo arklį ir neatsilik nuo manęs.
Jie pasiekė daug, senų, palūžusių, medinių namukų išmėtytų kalvų papėdėse. Buvusi gyvenvietė, nežinomas jiems kaimas, vienas iš nesuskaičiuojamos saujos tokių kaimelių, kurie vėliau gali plyti išėjus  už plikų Efordyno kalvų. Dabar Karfaitui buvo aišku kur jie yra.
Jie buvo visai netoli kalvų pabaigos.
Senais laikais, dar iki karalių invazijos, šios kalvos buvo tolimiausias Grisfordo žemių kampelis, kuriame plytėjo civilizacija, už kalvų driekėsi laukiniai kraštai, tada vadinti Laukžeme. Per ilgus metus Grisfordas plėtėsi ir užėmė Laukžemę, kuri tapo karalystės dalimi, net ir dabar vietomis galima rasti akmens sienos likučių, kuri skyrė civilizaciją nuo laukinių kraštų.
Karfaitas skaitė apie tai knygose, kurių buvo pilna Vestendo biblioteka. Mėgstamiausia buvo keliautojo ir išminčiaus Grajaus Koblo knyga „Tikroji šiaurė“. Pasak tos knygos ir keliautojo, kuris ją parašė, tai tikroji šiaurė prasidėdavo kažkur dabartiniame Esgarino krašte, o Grisfordas buvo laikytas pietinių karalysčių dalimi. Ji net gi apibūdinama kaip gėlėto ir švelnaus sosto valdoma žmonių, kurie nematė tikro sniego, Karfaitas net akimirką pasvarstė ar taip gali būti, jam Grisfordas buvo nyki ir tikrai ne švelni karalystė, o šiam keliautojui ji atrodė gėlėta ir švelni. Vėliau kaip Vestendo vaidmuo sustiprėjo valdant Lansfordams, centras persikėlė į Vestendą dar piečiau ir Grisfordas tapo šiaure. Praradę savo įtaką jie plėtėsi į rytus ir šiaurę nuo savęs ir taip norėjo kompensuoti viską, ką atėmė Lansfordai. Laukžemė buvo puiki kompensacija su turtingu kraštu, kol kraštas palietė Rūko mišką.
Lengvai risdamasis tarp apleistų namukų Karfaitas pagalvojo, gal tai galėjo būti tų žmonių, kuriuos sutiko pakeliui, namai?
Karfaitas su Ivu tik susižvalgė ir be kalbų suprato, kad nakčiai apsistos čia. Bus ir užuovėja ir stogas virš galvos, bei medienos, laužui pakūrenti. Apie tokį poilsį buvo galima tik pasvajoti. Bet jeigu svajoti, žinoma smagiau būtų minkštoje lovoje, kokiame nors dvare. Šiandien tiks ir apleistas, vaiduokliškas kaimas išdygęs jiems pakeliui staiga, lyg išsipildęs noras.
Savo žirgus pririšo lauke. Ivas buvo išsiustas ieškoti vandens gyvuliams. Elfas išrinko namelį, kurio durys dar laikėsi tvirčiausia. Viduje buvo tuščia, vartėsi aplūžęs staliukas su trimis kojomis, abiejose pusėse buvo po gultą. Idealiai tiko. Viduryje kambario Karfaitas paruošė vietą lauželiui, jis sekančią valandą iki pilnai sutemo atsakingai kūreno laužą ir jo vietą, kad ugnis netyčia neišplistų, galiausia pasirengė sau poilsio vietą, o tuoj žirgus pagirdęs į namuką įvirto ir pietietis. Jis buvo pailsęs, antakiai svėrė akis ir rodėsi jis tuoj užmigs. Veidą vagojo prakaito srovelės:
-Šiurpi vieta, o kaukiant vėjui šitoje tuštybėje dar baisiau, atrodo kad jie šnabždasi kaip mus nudėti- pasitrynė rankas Ivas, Karfaitas tuo metu pažarstė liepsnas. Buvo apšviestas visas kambarys- kaip manote ar čia gyveno tie nelaimėliai?
-Manau, kad yra tokia galimybė- linktelėjo galva- nuo čia tokių gyvenviečių turėtų būti daugiau, gal ne visos bus apleistos. Mes jau beveik išėjome iš kalvų, tuoj suksime į šiaurę ir pasieksime Ferburgą. Čia kraštas truputį turtingesnis, bet čia gali būti ir plėšikų. Turėsime būti atsargūs.
-Ak manęs nedžiugina mintys apie įvairius plėšikus, ar nusileidusius iš Esgarino banditus, jūs elfas, aš iš pietų, mes taikinius turim iš dešimt kilometrų atstumo, o aš sugalvojau nedėvėti savo šarvų- pakraipė galvą Ivas.
-Mažai tikėtina, žinoma, bet atsargumas gėdos nedaro- banaliai atsakė stebėdamas laužo šviesas.
-Jūs tikrai mokate įkvėpti ramybei- atsilošė į sieną pietietis, jam jau buvo šilta- miegosiu kaip užmuštas po tokių padrąsinimų, banditai, vagys, kaukiantis vėjas, betrūksta vaiduoklių- jis pasitrynė rankas, atlaisvino drabužius, iš po jų greitai pasklido prakaito dvokas- pamatyčiau vaiduoklį, prileisčiau į kelnes. Negaliu jų pakęsti.
-Pasistenk taip nedaryti- atšovė Karfaitas- tavo kelnės ir taip šlapios. Šlykštu.
-Ak, pamiršk tą nutikimą- atsiduso jis- buvau išblaškytas. Pasieksime upę nuplausiu jas.
-O tu baikštus. Kaip ir maniau- Karfaitas pajudino lauže degančias šakeles.
-Tai pavojingi kraštai- atsakė pietietis ir pasitaisė savo gultą. Pasitiesė kailinį apsiaustą ir jį pakudeno.
-Kad jau užsiminei, šiauriečiai tiki į šiaurės saugotojas motinas- nežymiai nusišypsojo Karfaitas- sakoma naktimis, o ypač žiemą per pūgas šios motinos sklando ore, jų lengvą, baltą drabužį taršo vėjas, jų veidus dengia plaikstomi pieno baltumo plaukai, jos artinasi prie keliautojų, ypač svetimšalių, o pažvelgęs joms į akis sustingsti į ledą ir numiršti.
- Žinot ką, lorde, eikit sau – jis nusipurtė- lai pasiekime miestą sėkmingai, už tai išgerkime, aš truputį nudžioviau vyno iš užeigos.
- Pastebėjau nudžiautą vyną jau pirmąją kelionės valandą- atkirto.
- Su vynu viskas sklandžiau- norėjo pasididžiuoti Ivas – be to reikia pavalgyti.
- Dėl šito su tavimi sutinku, valgiau jau senokai – Karfaitas pasirausė savo krepšiuose, jis buvo pasirūpinęs maistu, pakankamai jo įsigijęs – kitą kartą rinksiuosi patogesnę kelionę, panašu tampu per senas.
- Kiek jums metų? – tiesmukai paklausė Ivas. Baimė vėl pasitraukė – esu girdėjęs legendų, kad jūs apdovanoti ilgaamžiškumu, ar tai tiesa?
- Ką gi esi girdėjęs apie tas legendas? – atsilošė Karfaitas, rankoje laikė duonos riekę ir nedidelį gabaliuką mėsos.
- Sakoma, kad elfas gali išgyventi iki dviejų šimtų metų ar ilgiau – atsakė Ivas – mums ir keista, nes žemyne elfai gyvena dar tik pusę šimto metų,
- Tai gal mes ir negyvenam tiek? Iš kur jūs galite žinoti?
- Na, bet tie kas matė pirmus elfus, jau mirę, o elfai dar gyvena, juk jūs pats buvote vienas pirmųjų elfų čia atvykusių, o atrodo su manimi tokio pat amžiaus – jis pašnairavo – po galais gal jaunesnis.
- Bet praėjo tik penkiasdešimt metų. Gal kitais metais jau būsiu miręs?
- Jeigu taip, tai tikrai ne dėl to, kad staiga pasenote – pastebėjo pietietis.
- Esu girdėjęs apie vieną, kuris gyveno tris šimtus metų – atsikando duonos Karfaitas.
- Aš štai gimęs nebuvau kaip išsilaipinote. Nelabai teisinga žinoma, bet mes dievus mylime skirtingai, o dievai mus apdovanoja kaip tinkami. Jūsų dievai tikrai dosnūs ilgaamžiškumu.
Efinduilėja čia niekuo dėta, pagalvojo Karfaitas.
- Taip-linktelėjo galva – mes tikrai apdovanoti ilgaamžiškumu.
Arba prakeikti, pasakė sau mintyse:
- Pasisekė jums, ilgas gyvenimas mūsų visų svajonė – Ivas atsigėrė vyno, Karfaitas jo atsisakė prisiminęs koks neskanus buvo užeigoje ir geriau gurkštelėjo vandens. Nuo šalto oro vanduo buvo stingdantis.
- Ar tikrai pasisekė? – sukando dantis Karfaitas, Ivas jį stebėjo.
Pietietis sakė tiesą. Karfaitas buvo vienas pirmųjų čia išsilaipinusių prieš penkiasdešimt metų. Praėjus tiek laiko jis vis dar priminė vidutinio amžiaus vyrą, nors kai kur raukšlės jau buvo ryškesnės negu anksčiau, o ir jo juodi kaip naktis plaukai vietomis žilo, ypač sruogos ties smilkiniais.
Senatvė šį maišyto kraujo elfą nepaliaujamai gaudė. Akių spindesys su metais blėso ir jos vis dažniau priminė apleistą tamsią, žalią pelkę. Nors kartais sužibėdavo ir būdavo atvirkščiai. Jos tapdavo skvarbios ir bauginančios. Rodėsi tuoj tave įtrauks. Jo bičiulis ir karalius Arhaifas buvo truputį vyresnis, bet gryno kraujo, dar atrodė šiek tiek geriau ir raukšlių neturėjo. Karaliaus veidas buvo balkšvas, lygus ir spindintis.
- Kaip pavalgysime, tu budėsi pirmas – nurodė Karfaitas – Kaip nebepajėgsi, prikelk mane, bet ne per anksti, tikiu, kad nesi toks tingus.
- Su manimi mano pakeleivis vynas – jis pakėlė gertuvę – būkite ramus- ir pradėjo niūniuoti sau po nosimi dainelę.
Ivo skleidžiama muzika buvo rami ir atpalaiduojanti. Užmigo Karfaitas gerai pavalgęs ir dar pagalvojęs apie ką galėtų niūniuoti. Tikriausia apie tą savo Damazą... Arba vyną. Jo kalavijas buvo paguldytas šalia ir šiek tiek patrauktas iš makšties, kad greičiau jį panaudotų esant reikalui.
Atvėso.
Karfaitas prasimerkė, laužas buvo užgesęs. Jo kalavijo šalia nebuvo, nebuvo krepšių, nebuvo jokių daiktų, tik jis, du tušti gultai ir tamsa. Ivo nebuvo. Lauke buvo tylu, nei garselio, niekas nevaikščiojo, nekvėpavo, žirgai nesuprunkštė. Tyla buvo sunki ir jį spaudė. Po miego apsiblaususiomis akimis jis pakilo iš gulto, pasitrynė rankas. Pabandė įkurti laužą, bet nepavyko, liepsna nenorėjo įsikurti. Patraukė į lauką apsidairyti.
Ne gi mane apgavo tas kvailys? Pagalvojo jis.
Šaltis laužė kaulus.
Buvo juoda ir tylu. Rodos visas pasaulis susitraukė į juodą dėmę ir jis dabar matė tik per ištiestą ranką, už nugaros vis dar jautė namuką, bet žengus žingsnį viskas dingo ir jis atsidūrė beorėje, tuščioje erdvėje. Pradėjo dusti, gaudyti nors lašelį kvapo. Jį išmušė prakaitas ir baimė. Krūtinė kilnojosi su kiekvienu oro įtraukimu, bet nebuvo ką ir kur iškvėpti. Tarsi pirštai spaustų visą kūną ir jį laužytų. Jis parkrito ant kelių.
Dvi raudonos akys. Jos ir vėl čia. Jį lydėjo ir stebėjo jau ne pirmą kartą. Kur kaukimas? Kur baugus grasinantis riksmas kaip griaustinis, kuris jį nubloškia į tokią vietą kur retai patenka, kur uždaro į narvą iš kurio atrodo nėra kelio atgal. Narvas jį uždarys, bet nesitikėjo, kad tai bus taip anksti. Jis, Karfaitas, dabar buvo parklupdytas ant keturių. Oro trūko vis labiau ir labiau. Jis jautė kaip pučiasi krūtinė, kaip kaista galva ir ašaroja akys. O tada užgulė ausis.
 Žingsniai. Lėti kaip amžinybė, sunkūs kaip šarvai. Vienas, o tada rodėsi visas amžius iki kito. Karfaitas jau kosėjo ir gaudė kvapą. Dar vienas žingsnis. Jam skaudėjo šonus ir vidurius.
Staiga atsileido jo kūnas. Stiprūs pirštai jį gniaužę pasileido. Oro gurkšnis buvo gilus ir godus, pilna burna. Oro, oro, oro buvo vienintelė mintis. Tamsa traukėsi aplink jį. Švietė dvi raudonos akys. Karfaitas jautė kažką stovint tamsoje. Baisi energija:
- Lordasssssssssss Karfaitasssssssss – nutįso balsas tamsumoje, atsimušdamas rodosi į tūkstantį nematomų sienų ir grįždamas atgal- lordasssssssssss Karfaitasssssssss – kaip audra jūroje trankėsi į olą ir ošė stichija.
Balsas laužantis kiekvieną kaulą. Spaudžiantis galvą, varantis šiurpą. Nugarą kuteno panika:
- Aš čia, senas bičiuli – balsas vėl kalbėjo, jis buvo kurtinantis ir aidu daužantis kūną.
Karfaitas nejudėjo. Jis pajautė kažką visai šalia ir išdrįso pakelti galvą. Aukšta žmogysta, su gobtuvu į save gėrė tamsą ir dabar didėjo. Tamsa jai suteikė jėgų ir gniuždė klūpantį Varną.
Karfaitas kėlė galvą su žmogystos tįsimu ir užvertė kaklą taip, kad net paskaudo:
- Tamsaaaaaa...
Nuvilnijo žodis ir juoduma krito ant Karfaito, gniauždama jį žemėn, trindama ir spausdama, dusindama ir žudydama.
Kazaras!
Sušuko jis ir pabudo.
Buvo šviesu. Pro tarpus tarp medinių namo sienų į vidų sklido šviesa. Po galais! Jie per ilgai miegojo.
Karfaitas, išpiltas baimės prakaito apsidairė. Jo širdis dar daužėsi. Lauželis buvo jau seniai užgesęs. Ivas parpė ant kito gulto nusisukęs į sieną. Jo gertuvė buvo šalia, o ginklo nematyti. Vis dar knarkė, kad net siena drebėjo. Nieko sau budėjo naktį. Varnas atsisėdo. Giliai alsavo kol nurimo.
Jis gerai pažinojo tą veidą, tą siluetą, kurį matė sapne, bet jo balsas niekada nebuvo toks baisus ir įsakmus. Kazaras, senojo pasaulio griovėjas, Folkmaras iš praeities, amžiams prakeiktas ir pamirštas. Toks turėjo būti iki pradėjo rodytis jam sapnuose. Ten, jie susitikdavo vis dažniau ir dažniau. Jis buvo įsikūnijęs chaosas.
Grėsmė...grėsmė...grėsmė... baisi lemtis, jam daužėsi širdis. Jis purtė galvą.
Kazaras... pašnibždėjo sau.
Dabar jį  slėgė sunkūs drabužiai, kurie dengė randuotą ir pavargusį kūną. Jis pažvelgė į savo krūtinę. Ant jos vaizduotas juodas varnas tarsi palenkė galvą ir akimirką buvo panašus į nupešiotą, pliką paukštį. Karfaitas pagalvojo, kad tarnauja jau vienam Folkmarui. Jo priesaika duota, skolos atiduotos, o Kazaro nelikę nei kaulų. Jis stengėsi nurimti, tai tik sapnai. Senasis Folkmaras jau daugybę metų išgaravęs, jo ilgos, baisios ir pikta nešančios rankos nieko nepadarys. Kitą kartą jie susikaus sapne. Karfaitas laimės.
Jis atsistojo nuo gulto. Dar kartą apsidairė. Viskas buvo vietose, tuščia kaip ir iš vakaro. Ivas sukrutėjo savo gulte. Neketino keltis, tad Karfaitas jam padėjo. Priėjęs jaučiamai paspyrė gultą ir kaip mat išbudino bendražygį. Šis pasitrynė akis ir atsisėdo:
- Laikas keltis, budėtojau – sukando dantis Karfaitas – po perkūnais, koks tu mulkis, pasiruošk, greitai, išvyksime nedelsiant.
- Kaip gi pusryčiai? – jis nusižiovavo.
- Pramiegojome – Karfaitas patraukė lauko link – judinkis.
Išėjęs į lauką jis papuolė į tą patį, niūrų, tuščių namukų labirintą. Vienas už kitą prastesni, jie iš visų jėgų laikėsi prieš šiaurės vėjus. Staiga, Karfaito žvilgsnį patraukė pėdsakas. Tiksliau, daugybė jų. Lyg kaustyti sunkūs batai čia būtų trepsėję ne vieną valandą. Jis pradėjo sekti paskui juos.
Pėdsakai vedė link žirgų, kurie dabar buvo daug ramesni nei įprastai. Atrodė pirma net nepastebėjo ateinančio Varno. Jis pribėgo prie savojo ristūno, jį patikrino, patikrino balną, keletą šalia paliktų daiktų, nukrautus daiktakrepšius. Viskas buvo vietoje, niekas nedingę. Karfaitas pasitvarkė šone pakabintą kalaviją. Jis buvo pasiruošęs bet kada jį panaudoti.
Toliau pėdsakai vedė tarp kelių statinių, takučiais. Ir ratu apsukę grįžo prie namelio, kuriame jie miegojo. Nebuvo matyti pėdsakų vedančių iš gyvenvietės. Nebuvo jokių sulaužymų, nebuvo įsibrovimų ar kitokių keistų ženklų. Tarsi naktį kažkas sugalvojo čia pasivaikščioti, o vėliau pakilo ir dingo.
Ivas taip pat išsivertė į lauką:
- Ar naktį ką nors girdėjai? – paklausė Karfaitas- čia pilna pėdsakų, jų vakar nebuvo.
- Nieko, prisiekiu pietų chimeromis – pakėlė ranką pietietis – buvo visiškai ramu iki netikėtai prisnūdau.
- Velniai rautų – sugriežė – kažkas čia buvo ir taip tyliai. Su tokiais batais? Tokius įspaudus palieka tikri šarvuoti batai. Iš tolo turėjome girdėti. Visas šitas kaimas turėjo drebėti. O žirgai? Jie buvo visiškai ramūs.
-Tikrai keistos apylinkės – trynė galvą Ivas, jo nematančioji akis buvo įbesta į pėdsakus.
- Turime būti budrūs – dar kartą priminė Karfaitas.
- Jaučiuosi kaip prie to miško, lorde – nusižiovavo pietietis – čia kažkas blogo.
- Negi tau visai nesmalsu kas vyksta?
- Čia? – papurtė savo storą veidą – ne, su vaiduokliais prasidėti nenoriu. Su piktosiomis dvasiomis taip pat. Kaip gi jas nugalėti? Plienu jų nesužeisi – dėstė Ivas.
- Gerai, gerai – susierzino Karfaitas – nutilk. Ruoškis ir išvykstame.
Jie viduje susirinko daiktus, stumdami pėdomis smėliuką suvertė ant laužavietės. Apsisuko eiti ir lauke sustojo. Prieš juos stovėjo ir savo rudas it molis akis įsmeigęs buvo didelis šuo. Žiemą jo kailis galėjo susilieti su aplinka, bet dabar labai gerai matėsi spalvotas baltas, pilkas su šiek tiek juodumo tankus plaukas. Riesta, pūkuota uodega pakelta it ginklas.
Atrodė stiprus ir galingas gyvūnas. Didesnis už įprastą vilką. Nosis dirbo ir gaudė kvapus, o tada prasižiojo loti. Jis sulojo keletą kartų ir stebėjo Karfaitą. Lyg jam ką nors sakytų, o tada apsisukęs staigiai nurūko:
- Rodos jam patikai – pastebėjo Ivas.
- Keliaukime.
- Neseksite paskui šunį? Gal jis nuves mus link atsakymo.
- Nebūk kvailas.
Karfaitas juos vedė dešiniau, rytų puse ir jie pasiekė didžiosios Baltosios upės vandenis. Jie buvo ramūs, žvilgantys nuo saulės ir pasidengę paslaptinga migla. Tik dabar jie sustojo apsiplauti veidus ir pilnai išsibudinti.
Karfaitas pasisėmė ledinio vandens į delnus ir nusiplovė veidą. Kaip mat išsibudino. Atsistojęs jis dar apsidairė aplinkui. Vanduo varvėjo ant drabužių. Lašėjo pakibę ant jo smailo smakro. Keletas lašų nuslydo po drabužiais. Minčių nebuvo.
Jo galva buvo visiškai tuščia, kaip vietovė kurioje buvo. Visa šiaurė rodėsi sukaustyta keistos ramybės. Jis vis dar jautėsi keistai po sapno. Tas keistumas rodėsi susigėrė į jį supantį pasaulį. Mėlyno dangaus papilvėje, Grisfordo žemė ilsėjosi neužtikrintoje ramybėje.
Gerai įsižiūrėjęs Karfaitas kitame krante pastebėjo judėjimą. Tai buvo laukiniai gyvūnai, atėję atsigerti vandens. Stirnaičių banda. Kitoje pusėje, kur stūksojo Rūko miškas, sklido keista šviesa, tarsi prietema. Toliau į pietus ji persiteikė keistu purvinu, žalsvu atspalviu. Miškas buvo neramus. Karfaitas papurtė pirštus, kad nusikrėsti vandens lašus, o kas liko, nusivalė į apsiaustą.
Baltosios upės vanduo juos pasveikino. Nuo čia jie keliaus šalia upės ir pasieks Ferburgą. 
Po kelių kilometrų į šiaurę Baltoji upė ėmė rodyti dar didesnę galybę ir plėtėsi išsiliedama už krantų ir tapdama nevaldoma vandens galia. Jie net pasiekė vietą, kurioje upė išsiplečia iki tokio dydžio, kad kito kranto nepasiektų plaukdami ir pusę dienos. O srovė čia įgavo dar didesnį greitį. Jos šniokštimo lydimi ir purslų taškomi jie traukė toliau. O krante iškritę, apžėlę rieduliai jiems rodė kelią. Vėliau upė kiek susiaurėjo, bet iki mažyčio vandens telkinio nesusitraukė. Tai buvo galinga ir pasipūtus upė. Ir tokia pat negailestinga tiems, kurie sugalvotų mesti jos vandenims iššūkį.
Dar po dienos kelio, jie pagaliau pasiekė Ferburgą.