Ruta taip užsižaidė su savo šventiniu įvaizdžiu, taip nuoširdžiai susikoncentravo į save, kad visai pamiršo Laimį. Be abejo, vyrui teko susitaikyti su ta vakarėlio idėja ir net su retro stiliaus aprangos kodu, bet labiausiai jį suviliojo, žinoma, tas magiškas žodis „Pokeris“. Bet, kad Laimis pats susiras ar susiorganizuos kuo pasipuošti – jau buvo naivu tikėtis. Ruta intensyviai naršė po įvairias svetaines, ieškodama, kaip aprengti vyrą. Ir dar - kad jis sutiktų taip rengtis. Dar gerai, kad vyrams retro nebuvo labai pretenzingas - siauresnės kelnės, liemenė. Liemenė - būtinai. Dar gerai būtų ir tokios pačios medžiagos, kiek senovinė, lyg ir kaimišika kepurė su snapeliu, bet Ruta buvo tikra, kad Laimis tokios neužsidės. Nebent būtų plikas, bet jo galvą puošė  net labai vešli, kiek žilstelėjusių smilkiniųšukuosena. Ruta vis pasidžiaugdavo – na koks simpatiškas dar jos vyras. 
Sausis pralėkė lyg nebuvęs ir netruko ateiti paskutinis  mėnesio penktadienis. Kiek ansčiau baigę darbus, šeštai valandai vakaro kolegossusirinko Muzikinio teatro sodelyje. Jau čia, tame nedideliame sodelyje viskas alsavo tarpukario sostine – tiesiog visiškai į vakarėlio temą. Minkštoje vakaro prieblandoje juos pasitiko jaukiai apšviesti tarpukario o gal ir kitų laikų kompozitorių ir atlikėjų biustai. Lengvai, be vėjo snyguriavo. Žibintų šviesoje baltos purios snaigės, tarsi ką tik iš juodos dangaus begalybės paleistos gulbių pluksnos, lėtai šoko savo menuetą.  Matėsi, kad net lauke, apsirengępaltais, kailiniais ar pūstomis striukėmis, visi susirinkusieji buvo šventiškai nusteikę. Moterų stilingi makiažai norom nenorom traukė akį – kai kurios net netikrus apgamus prisklijavo. Ir, svarbiausia, akys, veidai – visi savo  vaidmeny,paslaptingi ir laukiantys netikėtumų. Net vyrų eisenos buvo pasikeitusios – lengvesnės, elegantiškesnės.
Kaip Daiva ir žadėjo, spektaklis buvo rimtas. Net liūdnas ir jautrus. Gal ir ne šventinis, ne visai tinkamas naujametiniam vakarėliui – na, tinkamą erdvę vakarėliui, laisvą laiką ir teatro repertuarą juk ne visad pavyksta suderinti. Visgi spektaklyje parodyta moters, susirgusios krūties vėžiu, beviltiška  kova ir su liga, ir su aplinkinių  reakcija, Rutai paliko nemalonų slogutį. Jai tai buvo vis dar jautri tema. Iki Palėpės Kęstučio gatvėje ji ėjo įsikabinusi Laimiui į parankę, tyli ir susimąsčiusi. Ir ne tik ji – Daiva, prisiglaudusi prie jauno vyriškio, taip pat ėjo užsigalvojus ir kelios vyresnės moteriškės iš mikrobiologijos katedros irgi, kiek atsilikusios, kažką tyliai aptarinėjo.
“Palėpės“ erdvė juos pasitiko jaukia, kiek mistiška prieblanda ir kuklia, bet labai stilinga naujametine puošyba. Toje aplinkoje susirinusios moterys sužibėjo romantišku, net kiek egzotiniugrožiu – trisdešimtų metų stiliaus suknelės, juodos ažūrinės kojinės, puošnios plunksnos plaukuose, neįprastos aksominės pirštinės iki alkūnių. Ryškiai dažytos lūpos. Vyrai solidžiai, bet labai simpatiškai senoviški. Neįtikėtina, bet visi rimtai ir atsakingai pasistenė išpildyt paskelbtą aprangos kodą. Žinoma, Ruta, kaip ir daugelis susirinkusių, visų nepažinojo. Laboratorijų darbuotojai, kas artimiau, kas ne taip,buvo pažįstami , bet antrosios pusės - žadėjo įdomias patirtis. 
Šalia didelio, stilizuotomis dovanų dėžutėmis apkrauto židinio buvo papuošta eglė – priminimas, ką kolektyvas vis dar švenčia. Didesni ir mažesni stikliniai burbulai - neįkyrūs naujametiniai akcentai - ir ant senų raudonų plytų sienų, ir ant atvirų palėpės medinių perdengimų sijų. Jaukiai prisėst kvietė gilūs, minkšti odiniai minkštasuoliai ir foteliai. Prie didelių žalių lošimo stalų kiek ironiškomis, bet tik tiek, kad atkreitų susirinkusiųjų dėmesį, šypsenomis visus pasitiko du simpatiški vyrukai – krupje. Viskas aplink tiesiog  primygtinai žadėjo – bus įdomu.
Palapsniui vėl grįžo šventinė nuotaika.
      -Dėmesio! Gerbiamieji, dėmesio! – Daiva greit ėmėsi vadovavimo vakarėliui iniciatyvos, - Mes jau ir išlydėjome senuosus, ir sutikome Naujuosiu metus. Bet! Bet iki tol  mes šventėme visi atskirai, kas savo namuose, kas svečiuose… O dabar mes čia – žmonės, kasdien susitinkantys, kasdien bendraujantys, kasdien besidalinantys sunkumais ir džiaugsmais, - Daiva kalbėjo gyvai, jos mimika buvo labai išraiškinga, ji tai prisimerkdavo, tai reikšmingai pakeldavo ranką, aiškiai duodama suprast, kad dėmesio centre yra ji ir būtent  ji dabar svarbiausia, - Kasdien, gražiausią paros metą mes praleidžiantys drauge. Mes – tai bendradarbiai, kolegos, o šiandien ir  mūsų gyvenimo palydovai arkiti artimieji. Ir dar! Pirmą kartą su mumis gražiausiomis minutėmis dalinasi ir laboratorijos vedėja Ruta! Kuri, aš net neabejoju, nori mums pasakyti keletą sveikinimo žodžių. Nagi, Rutele, prašom.
Tokio Daivos prakalbos pasūkio Ruta nesitikėjo,visai nesiruošė, o pusės susirinkusių ji nė nepažinojo. Iš jaudulio kiek išraudus moteris žengė žingsnį į priekį, iškart atkreipdama į save susirinkusiųjų dėmesį – ji atrodė stulbinančiai. Aukšta, liekna, truputį tamsesnio gymio Ruta net žiemą atrodė įdegusi ir kiek egzotiško grožio. Ir akys, samanų žalumos akys – tiesiog spinduliavo vidine ramybe ir šiluma. Stabilumu ir pasitikėjimu.
-Kadagi aš tikrai nesitikėjau tokio dėmesio ir visai nesiruošiau tribūniniams pasirodyams, todėl kalbėsiu trumpai, labai nuoširdžiai ir tai, ką jaučiu dabar - Nusijuokė Ruta, - metai tik prasideda, mes visi dar labai tikime visais savo naujametinias pažadais, viliamės, kad išsipildys  patys gražiausi linkėjimai, kad mes tikrai nesirgsime, sulieknėsime, sportuosime, keliausime. O aš palinkėsiu paprasčiausiai – tegu kiekvieno gyvenime būna ne blogiau, nei visus pereitus metus. Mylėkime, ką turime šiandien, apsidairykime – mes juk tokie turtingi, nors ir kiekvienas savaip. Išsaugokim tai.Ir... Nagi pradėkime savo teminį vakarėlį! 
- Kad tušti skrandžiai netrukdytų susikaupti ir prie žaliųjų lošimo stalų priimtume klastingus, priešininką klaidinančius, bet  pačius sėkmingiausius sprendimus – kviečiu pasistiprinti. O jau po to vadovavimą  ir rūpestį mumis perleisiu vyrukams  - gerbiamiems vakaro šeimininkams krupje, - Daiva pirma nuėjo prie nedidelių prie sienos sustatytų, vyšninėmis staltiesėmis užtiestų ir vaišėmis nukratų staliukų, - Skanaus ir malonaus!
Vaišės buvo gana neįmantrios, jokių karštų patiekalų, tik labai simpatiški ir išradingai patiekti vieno kąsnio sumuštinukai, nedideli desertukai.  Juk laukė pagrindinė vakaro pramoga – pokeris. 
Susirinkusieji pradžioje stengėsi išlaikyti aukštuomenės vakarėlio atmosferą – galų gale tam įpareiojo aprangos kodas, kurį atitikti visi pasistengėtiesiog smulkmeniškai tiksliai. Bet lengvai užkandę svečiai ėmė dairyti kavos. Karštus gėrimus greitai rado salės gale prie baro, kaip, beje, ir stipresnius. Nors alkoholio niekas specialiai ir neakcentavo, bet labai greitai pasigirdo taurių skimbčiojimai ir daugelis su putojančio vyno taurėmis rankose jau sveikino vieni kitus su praėjusiomis šventėmis. Atmosfera šilo, paprastėjo, vyrai pristatinėjo žmonas, moterys – savo palydovus. Salėje girdėjosi jaukus šurmulys, kuris jau nustelbė ir ramią iš kolonėlių sklindančią saksofono atliekamą muziką. 
Ruta kol kas laikėsi šalia Laimio. Gal net greičiau jis stengėsi nepaleisti žmonos iš akių, galantiškai jai asistavo, vis prilaikydamas už parankės. Ruta šypsojosi – ji labai gerai matė, kad jos Laimis šioje kompanijoje akivaizdžiai patraukliausias. Aukštas, stotingas, kiek žilstelėjusiais smilkiniais tamsiaplaukis, griežtų veido bruožų bet šiltų akių vyriškis aiškiai ir atvirai traukė susirinkusių moterų dėmesį. Matė tai ir Laimis, todėl ir nesitraukė nuo Rutos, tuo dar labiau žavėdamas damas.
Daiva buvo, rodos, visur – tai ji su taure rankojes sveikino merginas iš mikrobiologijos katedros, tai siūlė sumuštinukus dviem rimtom vyresnėm poniomiš Rutos vadovaujamos laboratorijos, tai, žiūrėk, jau prie baro žavingai šypsodamasi ruošė kavą Virmantui. Nuo Daivos nė per žingsnį neatsiliko josjaunas palydovas. Ilgaplaukis vaikinukas (o jį tikrai dar buvo galima pavadinti vaikinuku) visą laiką bandė šypsotis, nors ta šypsena ir atrodė kiek kvailoka – jis tikrai jautėsi nejaukiai,  ne į savo roges įsėdęs. Jei ne valiūkiškos retro stiliaus languotos galife kelnės ant plačių petnešų ir ilgus šviesius plaukus prilaikanti tokia pat languota kepurės su snapeliu – sakytum, kad Daiva vedžiojasi ką tik gatvėj surastą ar nuo stotelės atvestą praeivį. Berniuką kažkokį.
- Susipažinkit - Aronas, - Daiva netruko prieti ir prie Rutos su Laimiu, - Mano gyvenimo palydovas ir labai artimas draugas, -  mirktelėjo ir gundančiainusišypsojo. Tik šiaip, parodydama savo intymų santykį su Aronu.
- Aronas, – Ištiesė ranką ir vaikinas, - Su visa pagarba. 
Pokalbiai, pažintys tik  įsibėgėjo, o vakaro vyrukai krupje jau  visus kvietė prie žaliųjų stalų. Kad būtų įdomiau, poroms pasiūlė rintis dvi skirtingas grupes, kad nebūtų suokalbių ir šeimyninės rangos. Visi susiskirstė po aštuonis žmones prie stalo. Su Ruta kartu pateko Virmantas, Aronas, dvi vyresnė laborantės, kurios atėjo kartu, bet niekaip nenorėjo skirtis ir dar keli, kolkas nepažįstami vyrukai, matomai kažkieno antrosios pusės ir jaunutė laborantė iš Daivos katedros. Krupje išdalino visiems po krūvelę įvairių spalvų žetonų,kurie, pasirodo, reiškė skirtingų verčių pinigus, kiekvienam po lapą su kortų deriniais ir paklausė, ar yra žinančių taisykles ir žaidusių pokerį. Visų nuostabai, vyresnės ponios prisipažino, kad jos porą kartų pokerį jau lošė, bet mielai paklausys įvadą dar kartą. Na, kortų reikšmes žinojo visi ir vyrukas ėmėsi aiškinti taisykles. Rutai žaidimas iškart pasirodė painus ir nuobodus, galimybė blefuoti jai nepatiko, tai buvo kažkokia apgavystė, kurių Ruta nemėgo, o ir nemokėjo. Bet ji didvyriškai klausė ir bandė įsidėmėti visas kombinacijas, kada bus ta pilna troba, kada eilė, spalva ar karališka eilė… Krupje pažadėjo pirmus žaidimo ratus aktyviai pagelbėti, prireikus net ir pasakyti, kokį šaukimą geriau atlikti. Ruta labai vylėsi, kad suveiks klaidingo pirmo įspūdžio dėsnis, kad ji įsijaus į žaidimą ir puikiai praleis vakarą lošdama. Paprastai Rutai tas keistas, jos pačios sugalvotas dėsnis beveik visad pasiteisindavo. Jeigu ji laukdavo kokios kelionės, jeigu nekatraudavo dėl kokio renginio, tikėdamasi puikios patirties – paprastai tie išsvajoti lūkesčiai ją nuvildavo. Ir visiškai atvirkščiai – jei filmo ar koncerto  pradžia nežadėjo nieko įspūdingo, pabaiga sužavėdavo, o jei kokia nauja pažintis suintriguodavo, sudomindavo – paprastai daugiau pabendravus toks žmogus pasirodydavo mažiausiai nieko vertas. Deja, šį kartą dėsnis na niekaip neveikė ir kaip moteris besistengtų įsijausti, pokeris buvo ne jos žaidimas. “Keista, aš, pasirodo, tokia neazartiška? Jei loštume iš pinigų, gal būtų įdomiau? Kaži, gal galima palikt komandą ir eit kokio desertuko su kava?” – sukosi Rutos galvoje. Dar po kelių ratų, pralošusi beveik visus žetonus, ji išdrįso atsiklausti krupje, ar gali pakilti nuo stalo ir jau nebegrįžti. Rutai buvo kiek nemalonu nuvilti besistengiantį jiems padėti perprasti žaidimą krupje. Vyrukas nustebo, kodėl jai išvis kilo toks klausimas, juk žinoma, tai jų vakarėlis, jie gali linksmintis kaip tik sugalvoja. Nusiraminusi Ruta nuėjo prie baro, ji tikrai labai norėjo to vieno nedidelio deserto su moliūginiais saldainiukais, bet dėl kavos persigalvojo. Ji įsipylė taurę putojančio vyno ir su saldumynu ir gėrimu rankose nuėjo atsisėsti į minkštą odinį fotelį. Rutai buvo daug įdomiau sėdėti nuošaly ir iš šalies stebėti vyksmą už lošimo stalų. Jai geriau matėsi stalas, už kurio žaidė Laimis. Pasirodo, jos vyras labai aztariškas! Ji su nuostaba stebėjo, kokiomis sumomis Laimis blefavo, kokiu šaltu veidu tai darė, neišduodamas savo pozicijų. Labai užtikrintai jautėsi ir buvo akivaizdžiai susidomėjusios dvi tik iš matymo pažįstamos damos -  vyresnioji, įraudusi įdėmiai stebėjo žaidėjų veidus, vis kažką užsirašinėdama, antroji kaip tik bereikšmiu veidu stumdė vis didesnes žetonų krūveles ir krovė jas arčiau savęs. Susidomėjusi buvo ir Daiva, bet didesnio azarto jos akyse Ruta nepamatė, tik smalsumą. Nuo kito stalo pakilo ir Daivos draugas su jauna laborante. Aronas galantiškai nusivedė panelę prie baro, įpylė vyno jai ir sau. Du jauni žmonės - jie kažkaip nederėjo šioje kompanijoje. Jiebuvo gražesni, laisvesni, tikresni. 
O Ruta sėdėjo fotelyje ir mėgavosi vakaru. Taip, ji mėgavosi. Gera buvo taip sėdėti ir kaip kokiam nematomam veikėjui ar žiūrovui stebėti kitus – lyg nebyliame filme. Tik rami saksofono muzika ir tylus, veik negirdimas šurmuliavimas. Ji jautėsi lyg valtyje. Kažkodėl toks pajautimas ją apėmė – ramaus plaukimo pasroviui. Be irklų, visai pasiduodant ramiai upės tėkmei. Pro akis tykiai plaukė jos gyvenimas – dienos, metai. Aplink tyliai šnekantys, stoviniuojantys, sėdintys už lošimo stalų – nesvarbukur - tik neskubus, jaukus jos ramiai bėgančio laiko palydovai. Fonas. Galbūt, galbūt ten už posūkio jos laukia veržli, akmenuota rėva? Pavojinga, klastinga, lemtinga… Bet taip nesinori galvoti apie tą posūkį, taip gera manyti, kad ten, už to vingio tokia pati ramitėkmė, platėjanti ir žadati gyvenimo pilnatvę.  
Saksofonas tyliai verkė. Tai buvo sena miela melodija. “Kokia pažįstama muzika… Iš kur ji?  Kokia graži… Iš tenai, dar iš tenai…” Ruta maža. Maža tiek, kad vienos jos palikti dar negalima, mama visur vedžiojasi kartu. Vedžiojasi, kai Ruta ne darželyje, o iš jo mergaitę dažai pasiimdavo paskutinę. Ne, ji nepyko, niekad nepyko – Ruta žinojo, kad būna savaitiniai darželiai ir ji labai džiaugėsi, kad mama iš grupės ją kasvakar paima. Kas, kad paskutinę – ji visad kantriai jos laukė, su auklyte karpydama popierines lėles. O tą vakarą nebuvo kur palikti  Rutos ir ji buvo kartu. Kažkokiame vakarėlyje, kur buvo tik suaugę. Gražūs. Dabar ji pasakytų – jauni. Ir pati gražiausia – jos mama. Tokia liekna, siauru iki kelių sijonu ir griežta apvaliais kalnieriukais palaidine. Kodėl Rutos atminty įsirėžė gražios mamos kojos ir apvali krūtinė? Ir akys – lyg apibrėžtos juodų akinių rėmelių, kiek įkypos samanų žalumo akys. Juodi trumpi plaukai, šukuosena bob – klasikinė septyniasdešimtųjų metų pabaigos jauna moteris. Rutai visuomet tie septyniadešimtieji metai buvo mistiškai gražūs. 
Šiltus Rutos prisiminimus nutraukė priėjęs Virmantas. Užsigalvojusi moteris nė nepastebėjo, kad dauguma žaidėjų jau paliko lošimo stalus. O likę persėdo prie vieno stalo ir žaidimą tęsė jau tik penki žmonės, jų tarpe buvo ir Laimis. Ir jos vyrui puikiai sekėsi – ne be nuostabos ir vidinio pasididžiavimo pastebėjo Ruta. 
- Kaip nuotaika? Matau mintys jūsų kažkur toli, akyse melancholija. Viskas gerai? Ar vakaras nelinksmas? 
- Ką tu, Virmantai, Kaip tik, man taip gera! Jei aš čia fotely, o ne prie baro - visai nereiškia, kad man liūdna. 
- Džiaugiuosi, nes pastebėjau kad pokeris jums nelabai... Galvojau liūdite. Aš tuo lošimu irgi neužsidegiau, nuobodu. Net pačiam keista. Gal išminties nepakanka? – Šyptelėjo Virmantas. Ir prisėdo kiek atokiau, ant plataus fotelio turėklo. Lyg baimindamasis. 
- Nemanau. Yra lošėjai ir yra... viskąplanuojantys darbštuoliai. Ir vieni, ir kiti turi savo vietą. 
- Ko gero tiesa. Tiek to pokerio gyvenime ir tereikia – aš ne lošėjas turbūt. O yra azartiškų žmonių mūsų kolektyve. Matėt Daivą? Ji prie to žalio stalo puikiai atrodė, tiesiog visiškai savo vietoje. O ir prie baro vaidmuo jai ne prasčiau tinka. Aš žaviuosi. Oi, neįsižeiskit, kad taip kalbu, nepagalvokit...
- Jau pagalvojau, - Nusijuokė Ruta, atsilošdama fotely, - aš nei prie baro, nei prie pokerio gražiai neatrodau.
-Aš ne tai norėjau pasakyti, - sutriko vyras, -Turėjau minty žmones-lošėjus. Tą žmonių kategoriją. Ko gero, ir vyras jūsų priklauso tam tipui. Gerąja prasme, - Nusišypsojo Virmantas. Labai gerai, kad šeimoje yra atsvara. Pusiausvyra. Kartais labai pasiseka šeimoms. Aš... Aš  išdrįsiu paklausti. Paprašyti. Ne į temą, atsiprašau. Galima? – Vyras akivaizdžiai seniai ruošėsi tam žingsniui, - ar priimtumėte į mūsų laboratoriją voverytę? Ratatutę...
- Nesupratau, ką tokią? Voverytę? Virmantai, tu čia apie ką? 
- Na, tiek to, gal be reikalo, aš pats suprantu, koks čia absurdas. Na, Ratatutė tai degutė, voverytė degu... Nesvarbu jau, matau pats.
- Palauk, tu paaikškink. Dabar jau paaiškink, sykį pradėjai. Kodėl ta voverė Ratutė ar Ratatutė turi gyventi laboratorijoje? 
- Nesvarbu, Ruta, nesvarbu. Nereikėjo. Iš kvailumo pažadėjau. Ir iš nevilties turbūt. 
- Sėsk arčiau. Ir kalbėk. O tai dabar aš nenurimsiu – užminei krūvą mįslių ir nė vieno atsakymo.
- Gerai, kiek pavyks – nuo pradžių. Mano Uneijos mama padovanojo voverytę degu. Unė labai apsidžiaugė, net dažniau šypsotis ėmė, kalbėti... Ne... ne nuo čia reik, - Virmantas pažiūrėjo į Rutą ir gtreit nuleido akis, užsikirto, - Pradėsiu, kad Unei aštuoneri, ji dukra mano. Ji ypatinga. Ilgai nesupratau, po to diagnozavo autizmo spektro sutrikimą. Ne gilų, mes susigyvenome, viskas gerai... Oi ne, dar nuo anksčiau reik. Žodžiu, aš dukrą auginu vienas. Unės mama išėjo, jai buvo sunku matyti tokią dukrą. Per sunku, juolab, kad Unė jos tiesiog bijojo, baidėsi. Labai sunku tai matyti – kai mažas vaikas užsisklendžia, tik pamatęs mamą. Tada ji mus paliko, mano žmona. Aš nesmerkiu – jai turbūt kartais būna nepakeliamai sunku. Sunkiau, nei mums. Taigi, mama gimtadieniui Unei padovanojo Ratatutę. Mama nepamiršta dukros, ateina. Kartais. Bet anksčiau jos tylėdavo, o dabar pradėjo kalbėtis, apie voverytę. Žinot, kaip mums palengvėjo, įsivaizduojat? Bet po kiek laiko Unė pradėjo čiaudėti, po to kosėti, o dabar ir kvėpavimas pasunkėjo. Žodžiu, jai diagnozavo alergiją graužikams. Mums reikia atsisveikinti su voveryte. Ir aš, aš suminkštėjau ir pasakiau, kad nusinešiu jos Ratatutę į darbą ir čia apgyvendinsiu, o Unė galės ją lankyti. Ir Unė sutiko! O aš pagalvojau – juk puiku, dukrai bus tokia gera proga išeit iš namų į naują aplinką. Tai štai, papasakojau, - Vyro pasakojimas buvo kiek padrikas, bet Ruta stengėsi įdėmiai klausyti, suprasti. Gal net pajausti. Bet voverė? 
- Virmantai, o tu apskritai įsivaizduoji voverę laboratorijoje, vietoje, kur mes įeidami persirengiame, auginame retas mikrobų kultūras... Mes gi ne botanikos sode dirbame, Virmantai...
- Aš suprantu, vedėja. Atsiprašau, Ruta, – Pasitaisė sumišęs. Voverė laboratorijoje - visiška nesąmonė. 
- O jeigu foje?  - Staiga toptelėjo Rutai, - Įsivaizduoji, narvelis didžiąjame foje, kur gėlės. Tik reiktų spynelės, nes studentai užkankins arba galų gale išsineš kas nors. Ir trijų lentelių su užrašu “Nešerti”, - Linksmai nusijuokė moteris, - Pažadu pakalbėti su valdžia. Įtikinančiai pakalbėti. Bet tu turėsi pasižadėti – tvarkysi, šersi, kuopsi savo voverę pats ir reguliariai. O jos, tos Ratatutės, ilgai gyvena? O tai gal tos voverės ypatingos ilgaamžės, po kelių dešimtmečių neliks kam rūpintis, - Pabandė pajuokaut Ruta, matomai norėdama perkrauti pokalbį naujai temai. Ji nė nepastebėjo, kad visi turbūt seniai pakilę nuo lošimo stalų. Kas būriavosi prie baro, kas, praalkęs nuo intensyvaus mąstymožaidžiant pokerį, ieškojo užkandukų. Buvo jau ir šokančių – dainavo kažkokia šiuolaikinė daininkė, galbūt kuri nors Monika. O gal Jessica Shy – Ruta žinojo, kad yra tokios, bet labiau nesidomėjo. „O reiktų, o tai visai senstu...” – jau ne sykį pagalvojo. 
- Gerai, Virmantai, voverių klausimu skaityk sutarėm. Eik pašokdink Daivą, - Nusijuokė Ruta, - Štai, žiūrėk, mano Laimis su dviem viešniom bando suktis, vos spėja. Arba geriau eime kartu, kojas pramankštinsiu ir aš.  
Prie židinio, nedidelėje improvizuotoje šokių aikštelėje sukosi kelios poros. Na, kad sukosi, būtų per stipru pasakyti, greičiau lingavo vietoje ir šnekučiavosi, nes vietos šokiams buvo tikrai nedaug, turbūt organizatoriai nepagalvojo, kad be lošimo norėsis ir pajudėti, ir pabendrauti. Arčiau židinio ramiai šnekėjosi Aronas ir jauna laborantė iš mikrobiologijos katedros. Jie mindžikavo pagal melodijos ritmą, imituodami šokio judesius. Per viduriuką susikabinę už rankų mažu ratuku sukosi Daiva, kiek vyresnė ponia ir Laimis. Atrodė, kadjiems toks šokis buvo labai smagus ir trijulė juokėsi,  specialiai aukštai kilnojo kojas ir stengėsi mojuoti rankomis – tikra parodija. Bet Daiva, atsisukdama vis probėgšmais žvilgčiojo į porelę prie židinio, akivaizdu, jai rūpėjo Aronas.  
- Na, šokėjai, grindų kiaurai nepratrypėt? Priimsit? – Žaismingai užkalbino Virmantas ir lengvai apsikabino Daivą, - Nagi, šokam, šokam! Kadrilis, polka, menuetas?
Veroniką tuo metu užkalbino vidutinio amžiaus vyrukas, kurį Ruta matė pirmą kartą ir vardo neįsidėmėjo. Gal Arvyras? Ar Arūnas?  
- Čia ir stovėt vietos vos vos, - Nusijuokė Daiva, aiškiai parodydama, kad jai malonus Virmanto gestas, - Bet mes juk tilpsim? Meiliau, meiliau! Ruta, junkis!
- Laimis švelniai apkabino Rutą ir prisiglaudė arčiau, - Mes pašoksim, ar ne? – valiūkiškai paklausė ir žaviai mirktelėjo, -  O tu žinai, kad tu karalienė? Pati tikriausia šio vakaro karalienė. Man taip gera matyt, kaip tavimi visi gėrisi, - Šypsojosi Laimis. 
- Sakai? Tikrai nepastebėjau. Man kaip tik atrodo, kad visą vakarą Daiva dėmesio centre – jos visur pilna, tokia gyva ji, linksma. Žavinga. 
- O tu – dama. Pati mis elegancija. Man taip gražu! Visai nereikia, kad tavęs būtų visur pilna, - tiesiai įkis Rutai žiūrėjo vyras. 
„Koks fantastiškas vakaras, - prisiglaudusi prie Laimio ir linguodama muzikai į taktą, stebėjosi Ruta, - aš tikrai negalvojau, kad viskas bus taip miela. Taip paprastai jauku, šilta. Visi tokie neoficialūs, savi. Beveik artimi“. Ją šildė ir Laimio artumas, ir šiltas Irenos šalis, ir tos kelios išgerto vyno taurės.
Ir vakaras tęsėsi. Vidurnaktį visi susikabinę sudainavo „Ilgiausių metų“, po to, pasirodo, visų dar laukė tortas ir šokiai šokiai šokiai. Vyrukai lošimo stalus sustumdė į pašales ir tokiu būdu atsivėrė puiki aikštelė laisvai pajudėti. Poros mainėsi, keitėsi vietomis ir partneriais, šoko rateliu ir po vieną. Buvo tas malonus naktinis sambrūzdis, kai visus jungia ir giminiuoja muzika, šokis, šiltos emocijos ir putojančio vyno burbuliukai. Ruta jau nematė ir visai nekreipė dėmesio, kas su kuo šoka, kalba, vaišinasi ar danuoja – visi buvo artimi, tarsi broliai ir sesės.