Sėdėdama tarp daugybės knygų, Ariadna vis dar bandė surasti tą vienintelę, kurioje turėtų būti burtai, panaikinsiantys skydą Tamsos karalystėje. Reikėjo ieškoti ir kitos, kur nurodyta, kaip atverti Nebūties pasaulio vartus, tačiau kuo ilgiau teko tai daryti, tuo labiau atrodė, kad tokios knygos išvis neegzistuoja ir jie su Aristėju vargsta tik be reikalo. Vis dėlto, ji norėjo būti naudinga ir kaip nors padėti savo seseriai atgauti dukterį. Pati savo vaikų ji neturėjo, bet žinojo, kad netekti artimo žmogaus skaudu. O kam nebūtų? Nebent Tasdarui, kuris tiek daug metų skaudino Arelą ir dėl to net nesusimąstė. Ariadna dar niekada nebuvo su juo susidūrusi, bet jei nuo šiol jos gyvens tuose pačiuose namuose, tikriausiai to neišvengs. Tačiau ji pati pasirinko tokį kelią, juk būti su Aristėju nebegalėjo.

Papurčiusi galvą mergina susitelkė į užduotį, ir toliau ieškodama knygų. Ta krūva, kurią čia atsinešė, jau buvo beveik patikrinta, ir atsidususi ji nuleido rankas. Jokiu būdu nepavyks rasti to, ko jiems reikia. Pakreipusi galvą ji dar pažvelgė į netoliese tarp lentynų neramiai vaikščiojantį Aristėją. Jis naudojo savo galias, kad greičiau perskaitytų knygų turinį, bet tai gelbėjo tik trumpam, nes jis negalėjo jų naudoti dažnai, kad nenuvargintų savo proto.

– Vis dar nieko? – kreipėsi jis į Adiadną ir toji krūptelėjo.

– Ne, čia tiek daug knygų, kad užtruksime visą amžinybę, kol ką nors rasime.

– Nepasiduok, anksčiau ar vėliau mums pavyks, – giliai atsidusęs jis paliko lentynas ir priėjo prie merginos. – Bet negalime savęs ir nuvarginti, nori su manimi išgerti kavos?

Ariadna šiek tiek suabejojo, bet linktelėjo, tad Aristėjas pralinksmėjęs užtrenkė paskui save duris. Visai netoli bibliotekos stovėjo nedidelė kavinukė, iš kurios jis kiekvieną dieną ir nešė jiems kavą. Ariadna vis nesiliovė stebėtis, koks rūpestingas jis gali būti, tik labai retai tai parodo. Galbūt dėl to, kad dažniausiai susitelkia į darbus arba bando vaidinti stiprų, nors iš tiesų toks nėra. Merginai niekada nesisekė kalbėti su juo apie jausmus, ir net jei jis dažniausiai pasakodavo viską, kas tuo metu sukdavosi jo galvoje, jausmai buvo tarsi užrakinti penkiomis spynomis. Jis įstengdavo atskleisti tik tai, kaip jaučiasi dėl Gordono, juk ir pati matė, kaip gedėjo, kai manė, kad jis miręs. O visa kita... Ariadna nė nežinojo, ar tai, ką jis kalbėjo tą naktį, kai buvo girtas, iš tiesų kažką reiškė. Tie žodžiai, jog ją myli ir be jos neištvertų... per daug gerai, kad būtų tiesa. Galbūt jis tik jautėsi vienišas ir norėjo sunkią akimirką pasėdėti kartu, tik ne taip visa tai išreiškė.

Bet ar tikrai? Juk Aristėjas ją pabučiavo. Tik į kaktą, bet kažin, ar bučiuotų be reikalo. Sunku buvo susikaupti ties darbais ir užmiršti tas švelnias lūpas, liečiančias jos odą, o tie žodžiai, kai jis sakė ją mylintis ir maldavo, kad ji priklausytų tik jam... Nejaugi tikrai nieko nereiškė? Mergina išraudo, prisiminusi jo tyrinėjantį žvilgsnį. Niekada nelaikė savęs gražia, neturėjo didelės krūtinės, plačių klubų, o ir mažai svėrė, todėl jos figūra atrodė pernelyg vaikiška, kad domintų vyrus. Tik kodėl ją pradėjo traukti būtent Aristėjas? Kurį laiką jie gyveno kartu kaip paprasčiausi draugai ir ji net nepagalvodavo apie tai, kas būtų, jei įsimylėtų tokį, kaip jis, tad kas pasikeitė? Ir kodėl būtent dabar, kai viskas ir be to labai komplikuota?

Ariadna žinojo turinti nustoti apie tai galvoti, bet nepavyko. Vienu metu ji svarstė, kad apie savo jausmus Aristėjui vis dėlto galėtų pasikalbėti su Arela, tada nereikėtų visos naštos laikytis tik sau. Galbūt ji patartų, ką būtų geriausia daryti ar kaip susitaikyti su tuo, jog Aristėjas niekada nebus jos... Bet tuo pačiu atrodė, kad apie tai kalbėti beprasmiška, juk ir taip aišku, kuo jų pokalbis baigtųsi. O ir ką tokio Arela jai patartų? Juk ir pati turėjo savų bėdų, galbūt net didesnių, gyvenimas jai niekada nebuvo rožėmis klotas.

Apie tai mąstydama mergina nė nepajuto, kaip Aristėjas grįžo ir prisėdo šalia, susivokė tik išgirdusi jo balsą.

– Tu vis dar prie knygų?

– Atleisk, užsisvajojau, – menkai šyptelėjo ji, paimdama iš jo rankų popierinį puodelį su garuojančia kava. – Diena dar nesibaigė, bet jaučiuosi tokia pavargusi. O jeigu mums nepavyks nieko rasti, ką tada darysime? Kaip padėsime Arelai?

– Nesijaudink, mes rasime būdą, – patapšnojo jai per petį Aristėjas ir sunkiai dūsaudamas pasitraukė toliau. – Paklausyk, kai tą dieną buvau girtas...

– Nesiteisink, gali daryti, ką nori, neturėčiau kištis, o juo labiau – aiškinti tau, ką daryti.

– Man tik neramu dėl Gordono. Privalome rasti būdą, kaip jam padėti, o tas nežinojimas kankina. Norėjau nors kartą viską užmiršti ir prisiminti tas dienas, kai neturėjau tiek rūpesčių. Dažnai pagalvoju ir apie tuos laikus, kai gyvenau Požemių karalystėje ir tėvai dar buvo gyvi, bet kad ir kiek apie tai galvočiau, tai tik praeitis, geriau rūpinčiausi savo ateitimi. O ką planuoji tu, gyvendama pas savo seserį? Ar ji tikrai tau padės?

– Žinoma, – nė kiek neabejodama linktelėjo mergina. – Mes galbūt net dirbsime kartu, jeigu per visas šias bėdas ji nepraras savo vietos.

– Nesijaudink, ypatingųjų pasaulyje viskas veikia šiek tiek kitaip nei Žemėje.

– Žinau, bet man vis tiek neramu, Arelai taip patinka ta kavinė. Ji jau seniai troško turėti normalų gyvenimą ir be jokių problemų auginti savo vaikus, bet Tasdaras niekada jai to nesuteiks.

– Ar štai dėl ko visą tą laiką buvai sunerimusi?

Ne, ne viską, bet neįstengė prisipažinti, kad mintys dažniausiai buvo užimtos juo, tad tik linktelėjo. Pabaigę gerti kavą, jie toliau kibo į knygų paiešką, nors Ariadna nesijautė pilnai pailsėjusi. Kartais jiems tekdavo dirbti iki išnaktų, bet miegas darydavo savo ir tekdavo nieko nepešus keliauti namo. Kad nereikėtų jos kiekvieną kartą teleportuoti į Azryatą ir švaistyti energijos, ji apsistodavo pas Aristėją ir kartu dar pasiimdavo Feliciją, kuri taip pat padėjo jiems ieškoti knygų, tik šiuo metu buvo kitoje bibliotekos pusėje. Ariadna planavo būti kartu su ja, bet Aristėjas sakė norintis jos čia. Žinoma, tai jai nesuteikė jokių vilčių, juk jie tik dirbo savo darbą. Kita vertus, po tos nakties Aristėjas elgėsi šiek tiek neįprastai, buvo tylesnis ir labiau paskendęs savo mintyse. Galbūt nujautė, kad kažkas ne taip arba prisiminė tos nakties nuotrupas? Tuomet kodėl nesiryžo su ja apie tai pasikalbėti ir viską išsiaiškinti? O gal ji pati turėtų prisipažinti, kas nutiko, ir pasakyti jam apie tai, ką jis kalbėjo ir darė, būdamas girtas?

Kaupdama drąsą, mergina nusprendė, kad taip ir padarys, kitaip niekada neras sau ramybės. Padėjusi knygas į šalį, ji neskubėdama priėjo prie vyro, kuris tikrindamas knygų nugarėles visai nekreipė į ją dėmesio.

– Aristėjau? – prakalbo ji ir net krūptelėjo nuo savo pačios balso. – Norėčiau apie kai ką su tavimi pasikalbėti.

Aristėjas truputį nustebęs nuleido rankas ir atsisuko į ją.

– Gal jau radai kokią užuominą?

– Ne, tai visiškai nesusiję su tuo, – papurtė galvą ji, nervingai gniauždama savo juodos gėlėtos suknelės klostes. – Aš tau pamelavau, kai sakiau, kad miegojai, kai grįžau. Mes apie šį tą kalbėjomės ir...

– Radau! – staiga pro duris įsiveržusi Felicija puolė prie Aristėjo ir Ariadnos, atkišdama jų pusėn knygą storu kietu viršeliu. – Čia rašoma apie Nebūties pasaulį, neabejoju, kad paskaičius daugiau rastume ir tai, ko mums reikia. Nujaučiu, jog esame jau visai arti ir netrukus galėsime padėti mano mamai.

– Parodyk, – Aristėjas staigiai atsitraukė nuo Ariadnos, paėmė iš jos rankų knygą ir įdėmiai peržvelgė keletą puslapių. – Tu teisi, nugabensime šitą knygą į Azryatą, mums dar reikia rasti kažką, kas panaikintų tą skydą, tad negaiškime laiko.

– Vis dėlto, galbūt mūsų pastangos nenuėjo veltui, – džiaugėsi Felicija. – Jūs likite čia, nugabensiu knygą pati.

– Nereikia, aš ją paimsiu, – prakalbo tarpduryje staiga išdygusi Eliza. – Pasirodžiau pačiu laiku.

– Ką čia veiki? – nustebęs Aristėjas kelis kartus sumirksėjo, tarsi norėdamas įsitikinti, ar akys jo neapgavo. – Ir kaip sekasi jums? Gordonas vakar su manimi nesusisiekė, tad supratau, kad nieko nepavyko rasti.

– Taigi, nepavyko, – žengdama artyn nenoriai pripažino moteris. – Gordonui labai prastai, todėl jis su tavimi ir nesusisiekė.

– Tikrai? O kas jam nutiko? – sunerimo vyras. – Gal tai dėl jo pareigos?

– Ne, šiuo metu kartu su Lorena bandome jam kaip nors padėti. Labai ilga istorija, papasakosiu vėliau. Atvykau jums pasakyti, kad ieškoti burtų, kaip panaikinti skydą, daugiau nebereikia, Tasdaras paleido Raveną ir Godą ir dabar jos saugios Azryate.

– Ėmė taip paprastai ir paleido? Be jokios priežasties? – nusistebėjo Ariadna.

– Gal geriau persikelkime į Azryatą visi, ten jums viską ir papasakosiu, nors Arelos namai šiuo metu ir be jūsų labai perpildyti.