Nuo burmistro sklido aitrus citrinų kvapas. Kaip jis įsigėrė to kvapo buvo sunku pasakyti, bet rūgštumas net nosį rietė. Nors jis sėdėjo kitoje stalo pusėje, bet Karfaitas jį puikiai užuodė ir erzinosi. Tai buvo nedidelis kambarys, persismilkęs burmistro kvapais ir tai jam trukdė susikaupti.
Jis nekantravo susitikti su pilna miesto taryba, tačiau dabar savo darbo kambaryje laukė Lounbelgo. Taryba išvaikyta, vadai išsilakstę. Ir tai vieno žmogaus nuopelnas. Sklido kalbos, kad jis grįžo naktį, girtutėlis, sukėlė sargybą ant kojų, buvo pametęs ir batus ir ginklą. Tokie riteriai ginklus pameta dažnai, Karfaitas bijojo, kad jis būtų neprikrėtęs naujų problemų. Jis atsikvėpė:
- Ar tau būtina taip stipriai kvėpintis? Jaučiuosi lyg sėdėčiau milžiniškoje citrinoje. Net rydamas seiles jaučiu skonį.
Karfaito kambarys skirtas darbui nebuvo ištaigingas. Veikiau net gi per kuklus. Na bent jau lyginant su tokiu, kokį turėjo Miglovaras. Jis vieną akimirką net gi siūlėsi užleisti savo kambarius, bet Varnas atsisakė. Jam nepatiko ta prabanga, jis atvyko dirbti. Jo darbo kambaryje nebuvo papuošalų, aukso, deimantų ar paveikslų apie kokios nors giminės šlovę.
Mediniame nedideliame kambaryje buvo pailgas, gana sunkus, ąžuolo stalas. Pasenęs ir suraižytas, kažkam tarnavęs jau prieš tai. Viena kėdė po langu, kurią naudojo Karfaitas, kita šone stalo, kurią laužė didžiulė burmistro žmogysta su kiekvienu judesiu tikrindama jos ištvermę.
Na o trečia, buvo palikta pašnekovui. Ji buvo kieta, kreiva, labai nepatogi. Ankštame kambaryje, sėdint ant tokios kėdės ir klausant Karfaito ar su juo besiginčijant, pats to nežinodamas galėjai priimti sau nepalankų sprendimą. Šios kėdės funkcija buvo svarbi ir Karfaitas tyčia tokios pareikalavo.
Ant stalo buvo paruošta krūva popieriaus, knygų, žemėlapiai ir žvakės. Viskas ko paprašė Karfaitas ir ką taip greitai galėjo parūpinti burmistras. Prie sienos, ant stovo kabojo kalavijas. Durklą jis laikė prisisegęs prie diržo.
Jis akimirką pagalvojo, kad teks panaudoti durklą prieš Henriką Lounbelgą. Nelabai net sudvejotų dėl to.  Bet tai buvo tik paika fantazija. To niekada negalėjo nutikti, ypač šiais laikais ir taip greitai. Henrikas buvo toks pat karaliaus patikėtinis kaip ir Karfaitas. 
Du stiprūs smūgiai į duris. Tai nebuvo beldimas, tai labiau priminė smūgį taranu į vartus. Jos prasivėrė. Į kambarį įėjo lordas Lounbelgas, grindys subraškėjo:
- Tai gi, tai tiesa – atsiduso tarsi po ilgo bėgimo jis- tu tikrai čia – Karfaitas įsitempė, bet ne iš baimės, veikiau koks atgrasus jam atrodė Henrikas. Šis apžvelgė kambarį, jam pakako vos akimirkos. Žvilgsnis buvo pasipūtėliškas nors ir pavargęs.
- Sėskis, turime kai ką aptarti- sukando dantis Karfaitas, jo širdis pasidaužė kiek greičiau negu įprastai, bet tuoj nurimo, prisiminė, kad gana senai matė Lounbelgą. Buvo pasikeitęs, labiau nupliko ir susiraukšlėjo – sėskis, turime kai ką aptarti.
Lordas Henrikas, dar žinomas Akmenširdžio pravarde tikrai nebuvo malonus. Visiškai nuplikęs, storas, nesiskutęs, lyg kriuksėtų su kiekvienu sunkesniu judesiu, tikras paršelis apsigaubęs grandininiais marškiniais ir storais juodais apsiaustais. Dabar skambėjo nuo šarvų, kakta ir plikė blizgėjo nuo prakaito ir dvokė alumi.
Tiesa mėgo auksą, jo drabužiai buvo paauksuoti. Spindėjo geltonai. Karfaitas pagalvojo, kad dar šiek tiek daugiau aukso ir čia stovėtų tikra saulė. Ant dešinės rankos vidurinio piršto žibėjo sunkiai suvokiamo dydžio geltonas žiedas su violetiniu akmeniu viduje. Ant diržo, kiek jo matėsi buvo inkrustuoti mėlyni akmenys, turėję simbolizuoti Folkmarų spalvą. Net dešinėje ausyje kabojo auskaras.
Henrikas apsidairė. Jo žvilgsnis buvo niekinantis. Akimirką it žaibu trenkė Miglovarui. Varnas pajuto kaip burmistras pasimuisto kėdėje. Ji sutraškėjo. Lordas nerangiai pastumdė kėdę ant kurios jam rankų judesiu pasiūlė atsisėsti. Karfaitas jį įdėmiai stebėjo, jo kvapas tuoj susigrūmė su citrinomis. Tai buvo pigaus alaus ir citrinų kvapo dvikova. Abu kvapai erzino. Greitai pasidarė trošku. Miglovaras stengėsi bet kaip išvengti nejaukumo. Atsikrenkštė, bet nieko negalėjo pratarti. Galiausia Akmenširdis nustojo stumdyti kėdę, pakėlė galvą ir nusišypsojo:
- Ačiū, aš pastovėsiu – atsakė jis ir atsitraukė arčiau durų. Einant atgal vėl subraškėjo grindys.
Karfaitas atsilošė kėdėje. Jautė už nugaros kabantį durklą. Dar kartą nužvelgė Henriką. Jo akys buvo raudonos nors žvilgsnis visada stingdantis, nenuilstantis ir žvarbus. Varno kalavijas buvo čia pat... Jeigu tik prireiks:
-Tai gi, elfe – sugrūmojo jis – Gal jau karaliui įgrisai? Ar rezgi dar vieną savo triuką? Miglovarai tu saugokis, šie aukšti lordai reiškia didelius pokyčius.
- Čia pokyčių jau nutiko pakankamai- atsakė Miglovaras.
- Šis elfas, didžiausias triukų krėtikas iš jų visų- pridėjo Akmenširdis.
- Aš gerai pažįstu lordą Karfaitą- kumštį prie burnos pridėjo ir atsikrenkštė Miglovaras- man nereikia jūsų patarimo.
- Mhm- pasvarstė Henrikas – tai gi, elfe – žodį elfas, jis pabrėždavo įtartinai stipriai, tarsi norėtų įžeisti- kokio velnio čia atsibeldei?
Karfaitas akimirką nieko neatsakė. Jis galvoje persuko mintis kas gi galėjo atsiusti tą laišką, ką tokio darė Henrikas, kad reikia Karfaito pagalbos:
- Karalius išvyko į diplomatinę misiją Rovenijoje – kalbėjo Karfaitas- yra baimių, kad gali kilti neramumų, tad mane atsiuntė į šį miestą padėti tau.
- Padėti man? – Henrikas akimirką pasimetė, tikriausiai tikėjosi kitokio atsakymo.
- Juk žinai koks svarbus šis miestas – kėdėje atsilošė Karfaitas – tai tarsi atskira valstybė, stiprus ir turtingas, jis itin reikalinga parama.
- Puikiai išmanau koks yra svarbus Ferburgas – pasimetimas dingo – bet čia esu aš, ne gi  karalius nori man taip pasakyti, kad aš nesusitvarkysiu? Kad turiu tau bučiuoti batus?
- Galėsi bučiuoti jeigu tik to panorėsi, bet tai nebūtina, norėčiau ir pats to išvengti – atsakė Karfaitas. Miglovaras pasimuistė kėdėje.
- Laikai mane kvailiu, elfe – jis suirzo – visada tokiu laikei.
- O tu parodyk, kad klystu – įsitempė ir Karfaitas – vykdau savo užduotis kaip ir tu. Tik iš visko ką žinau ir matau atlieki savo darbą šūdinai. Visada taip darei ir jeigu prireiks aš tave išprašysiu iš šio miesto.
- Tu prakeiktas kalės vaikas – jis įsižeidė – aš lordas Lounbelgas – griežtai pasakė jis.
- Puikiai pažįstu tavo niekam tikusią, išdavikų giminę.
- Kaip tu drįsti! – sušuko jis ir įsitempė, jo ranka nuslydo ant kalavijo rankenos- turėčiau dabar pat čia tave nudėti. Karfaitai, nebandyk mano kantrybės.
Karfaitas sėdėjo kėdėje. Jis buvo nepajudėjęs, Miglovaras pamatęs Henriko judesius sukluso ir šiek tiek palinko į priekį lyg būtų pasiruošęs gintis nuo kirčio:
- Gali mėginti – atsakė Varnas – abu žinome kuo tai pasibaigtų.
- Atsargiau, tu čia dar labai trumpai, o jau man tampai nervus – suraukė antakius ir nurijo seilę- įspėju, kad mes ne Vesijoje. Aš ne toks kaip kiti.
Karfaito durklas buvo čia pat, jeigu tik šis lordas pamėgintų. Bet kaip tai reikėtų paaiškinti karaliui? Kita vertus taip smagu būtų pagaliau jo atsikratyti. Jo ir visko ką jis žino ar yra padaręs. Visa Lounbelgų giminė galėtų dingti. Kažin ar kas nors jos pasigestų?
- Manai klystu? – pakėlė antakį Karfaitas.
- Ką turi galvoje? – Henrikas buvo išraudęs.
- Kad tavo darbas vertas šūdo krūvos – atsakė Karfaitas.
- Ak tu prakeiktas niekše- jis žengė į priekį, jo šarvai suskambėjo, ranka buvo ant kalavijo rankenos.
Karfaitas pakilo iš kėdės, abiem rankomis pasirėmė virš stalo, įsmeigė savo žvilgsnį į lordą Henriką:
- Šis miestas labiau primena miestą, kuris ruošiasi karui. Miesto taryba ir vadai? Jie išvaikyti iš miesto, kurį turi valdyti ir kieno tai dėka? O gi tavo- jis dūrė pirštu į Henriką, dešinė ranka nuslydo už nugaros ant durklo – kaip gi be tarybos gali būti valdomas miestas, kaip aplinkui vaikščioja būriai ginkluotų vyrų, kuriems niekas nevadovauja. Šiauriečiai tuoj supras, kad čia didysis lordas Henrikas jiems sukūrė tokią situaciją ir kas tada? Kraujo liejimas.
- Sykį juos nukovėm – spjovė ant grindų Henrikas – išpjausim ir dar kartą.
-Tu kvaily – atsakė Karfaitas – mes prarandame savo jėgą taip toli nuo Vesijos. Skaičiai akivaizdu, kad ne mūsų pusėje.
 - Man tai nekelia bėdų, skaičiai mano pusėje, elfe – paikai atšovė Henrikas.
- Ką tai reiškia? – Karfaitas sudvejojo, jį išmušė iš vėžių pasikeitęs Henriko žvilgsnis į savimi pasitikintį. Miglovaro veidas išdavikas galėjo įspėti ką tai reiškia.
- Aš rūpinuosi, kad kilus sumaiščiai, mano padėtis būtų geresnė.
Karfaitui nepatiko šie žodžiai. Jo veidas pasikeitė ir jis tuoj prabilo:
- Tu tyčia keli čia sumaištį? – Karfaito akys tapo stiklinės.
Henrikas nieko neatsakė:
- Man reikės visos informacijos, kas vyksta mieste ir aplinkui jį – įsakė Karfaitas. 
- Aš tau nepateikčiau nei sugedusio vyno ąsočio – atkirto Henrikas- nurodinėk šiems bestuburiams.
- Aš kalbėjau su burmistru, kuris ir valdo miestą – Karfaitas atsisuko į Miglovarą- perduokite sargybos vadui, kad kuo greičiau taip padarytų, reikia atnaujinti visas mums turimas žinias.
Miglovaras sėdėjo vis dar palinkęs į priekį ir stebėjo šį pokalbį, akimirką net nesuprato, kad kalbama su juo. Jis atsikrenkštė:
- Žinoma, lorde Karfaitai – linktelėjo galva su išdžiūvusiu balsu – bus padaryta.
- Šiaurieti – suriaumojo Henrikas – mano vyrukų neliesk, jie pasamdyti miesto ir mano apsaugai, už sienų jie nedirba ir atsako tik man.
- Apie ką tu kalbi? – pasiteiravo Karfaitas. Henrikas vėl numetė paiką šypseną.
- Lordo Lounbelgo pasamdyti žmonės miesto apsaugai, lorde – šaltai atsakė Miglovaras. Jam nepatiko ta apsauga.
- Pastiprinimas miesto sargybai – pridėjo Henrikas
- Žmonės surinkti iš įvairių miestų, didžioji dalis iš Arnfordo. Rimta kompanija – kalbėjo burmistras – Jiems vadovauja toks riteris Ervinas Baldersonas iš Nordfordo.
Taigi, Lounbelgas susirinko sau nedidelę armiją už svetimus pinigus, pagalvojo Karfaitas, štai ką jis rezga:
- Skamba kaip miesto ir karūnos iždo švaistymas – atsakė Karfaitas – ar ne tam ir skirtos miesto apsaugos pajėgos?
- Jų nepakanka – nurėžė Henrikas – o iždininkas išdarinėja tikrus stebuklus su monetomis, miesto sargyba ir samdiniai, kartu dirba miesto ir karūnos labui. Aš linkęs manyti, kad tai puikus sprendimas ir reikalingos priemonės – išdėstė – karaliui tai turėtų patikti. Ferburgas nuo to tik stipresnis.
Tuo metu prasivėrė durys, akimirką pro jas savo riebų, tačiau nuplautą veidą buvo įkišęs Ivas iš Miegančio drakono ir vėl dingo užvėręs duris. Nors buvo galima girdėti, kad jis liko stovėti už durų.
Jis buvo gavęs kambarį visai netoli Karfaito. Pasirūpinęs jų žirgais ir daiktais Ivas buvo priimtas į rūmus, čia gavo naujus, ne taip dvokiančius drabužius, gavo galimybę nusiprausti ir prisikimšti pilvą, o svarbiausia, jie su Karfaitu pasirašė sutartį. Tiesa, atlygis buvo suderintas kitoks. Už metų trukmės sutartį, Ivas gaus šimtą auksinių karaliaus monetų ir šimtą  penkiasdešimt sidabrinių. Apsilaižęs lūpas Ivas pasirašė. Sutarties pasirašymo metu Karfaitas pirmą kartą sužinojo pilną Ivo vardą, jis buvo Ivelinas Para Parasas. Sutartį pasirašė pilnu vardu:
- Kad mane kūju pritrenktų – atsikrenkštė Henrikas – ar tik tai nebuvo purvinas pietietis? Ką po velnių jis čia veikia? – jis nusijuokė.
- Jis dirba man – atkirto elfas – tai samdinys, pasamdžiau jį savo apsaugai jau labai seniai – kalbėjo jis – tai Ivas iš Miegančio drakono, neabejoju esi girdėjęs apie tą vietą.
- Iš ten yra kilę keletas stiprių šunsnukių – linktelėjo galva Henrikas, Karfaitas stebėjo jo akis, rodos užkibo – bet šis toks neatrodė, kažin ką čia pasamdei, galėjai imti savą žmogų ir dykai, dabar pasiėmei pietietį, jie mėgsta sukilti, išdavikiška jų kilmė, ką tai sako apie jų darbdavį? – pašnairavo Henrikas.
- Kad išdaviko man nebus gaila – atsakė Karfaitas.
Henrikas nusišypsojo.
Jis tikrai galėjo taip pagalvoti, Karfaitas žinojo, kad nepristatyto Ivo pasirodymas gali sukelti įtarimų. Jis turi garsiai ir dažnai kartoti, kad tai samdinys ir jie sudarę sutartį. Be abejonės tam tikruose sluoksniuose Henrikas paskleis gandų, kad matai, Karfaitas gręžiasi į nepatikimuosius ir nepalenkiamus pietiečius. Kaip sužinos, kad Ivas iš tikrųjų nieko vertas, tada jo paties pozicijos labai susilpnės. Karfaitas tai žinojo. O jeigu Henrikas prisisamdė krūvą žmonių, nuo to lengviau nebus. Bet dabar lai galvoja, kad ir Karfaitas čia ne vienas, o gal net ir daugiau jam ištikimų samdinių vaikšto mieste:
- Galiu tau duoti vieną ar du iš savo žmonių – išsitiesė Henrikas – jie labai gabūs.
- Dėkoju už rūpestį – atsakė palenkęs galvą Karfaitas – bet nesijaučiu čia toks nesaugus, neabejoju miesto burmistras pasirūpins mano saugumu.
- Gal jau baikime? Susitikome, pamatėme kaip laikomės, įžeidėme vienas kitą – kalbėjo Henrikas. 
- Pritariu – linktelėjo galva Karfaitas- man to pakako.
Henrikas apsisuko eiti. Jo didžiulė, stipri nugara buvo atsukta į Karfaitą. Akimirką pastovėjęs žmogus sugriebė rankeną ir atidarė duris. Už jų stovėjo Ivas. Kaip tik atsisuko į Henriką. Jų žvilgsniai susigrūmė, jie vienas kitam nieko nesakė. Ivas stotu niekuo nenusileido, tačiau veidas nebuvo toks karingas ir nuožmus. Jo akloji akis susmigo į Akmenširdį.  Karfaitas suprato, tai buvo testas. Savo žvilgsniu Akmenširdis galėjo tave įbauginti, dabar jis stengėsi palaužti Ivą, jį patikrinti. Pažiūrėti kas gi čia toks atvyko:
Reikia jį gelbėti:
- Ivai, užeik- atsistojo nuo kėdės Karfaitas.
Tik tada Henrikas nutraukė savo tardomą žvilgsnį, jis tarsi norėjo nusispjauti, bet susilaikė ir nužingsniavo toliau. Jo sunkūs žingsniai buvo girdėti dar ilgai, o pirmieji užgožė net didįjį Ivą.
Pietietis buvo gavęs įprastą aprangą, jam matyt drabužius parinko ir priderino tarnai, neatrodė toks niekšingai storas, gal net grasinančios išvaizdos, bet veido niekas nepakeitė, nors buvo nuplautas ir pasirodė raukšlės. Šone ant diržo kabojo trumpasis kovos kalavijas ir užkištos pirštinės.
Jis nusišypsojo. Pietietis aprengtas kaip šiaurietis, storinti drabužiai, odos lopai ant krūtinės ir kailiu padengti antpečiai, o ant pilvo, nors šiaip turėjo būti ant krūtinės, buvo Dordmandų giminės ženklas, trys gintarai baltame fone.
Karfaitas kantriai palaukė:
- Ar įsikūrei? – paklausė jis.
- Žinoma, Varne, miesto burmistras šauniai manimi pasirūpino. Jūs tik pažiūrėkite kokie mano drabužiai- jis iškėlė rankas, vos nepasisuko- atrodau kaip lordas, štai ką reiškia pasirinkti teisingą pusę.
- Kalbant apie tai – Karfaitas surimtėjo, tarsi vėl kalbėtų su Henriku – mes abu, tiesą sakant ir tu – jis atsisuko į Miglovarą, burmistras sėdėjo kėdėje, ramus lyg pats būtų dalyvavęs įnirtingoje diskusijoje ir dabar norėtų pailsėti- mes visi turime įtikinti kitus, kad Ivas dirba man ir kad dirba jau ilgai. Tai turi suprasti visi- jis įsitempė – kitaip mums gali sektis kitaip negu, kad planuojame. Visi turi galvoti, kad Ivas puikus kovotojas.
- Paskleisime šias žinas visose smuklėse, dėl jūsų, lorde ir meluosiu, kad daugiau mūsų čia yra – entuziastingai pritarė Ivas.
- Nereikia persistengti. Mes norime, kad Henrikas galvotų jog esame keliese, gabūs kovotojai, kad nesugalvotų kautis ar kitaip mus išbandyti. Bent jau dabar.
-Tu teisus, būsiu profesionalus – linktelėjo galva pietietis.
- O kaip tu? – Karfaitas atsisuko į Dordmandą.
- Mano dvariškiai šią versiją patvirtins – linktelėjo galva burmistras.
Karfairtas pastebėjo, kad jo nuotaika sublogo:
- Miglovarai, juk nenori savo mieste neramumų?
- Gink, dieve – jis iškvėpė gausybę oro, tarsi būtų laikęs jį labai ilgai – niekas nenori neramumų, ypač kraujo liejimo mieste.
- Mes kartu ją ir išlaikysime ir sutramdysime Henriką, juk jis čia bando perimti vadovavimą? – Varnas paklausė tiesmukai.
- Stengiasi nuo pirmos dienos – atsiduso Miglovaras.
- Siųsk raitelius į visas puses – Karfaitas palinko virš stalo, kumščiais įsirėmė į paviršių – nedelsiant po šio susitikimo, turime žinoti viską kas vyksta. Sukelk budrumą savo sargyboje, turime būti pasiruošę, tu Ivai besilankydamas viešnamiuose ir smuklėse būk išplėtęs ausis, kiekvienas žodis prieš karalių ir mus yra svarbus. Aš parašysiu laišką į Vesiją ir Roveniją, informuosiu karalių, kad esu čia, jis jau turėtų būti Rovenijos sostinėje.
- Supratau, lorde, būsiu visada pasiruošęs – sutrenkė kulnais Ivas.
- Ar daug kuo pasitiki šiame mieste, Miglovarai? – savo žvilgsnį smeigė Varnas.
- Pasitikiu jaunuoju sargybos kapitonu, puikus vyrukas, taip pat pasitikiu išminčiumi ir barakų sargais, na žinoma, barakuose gyvena dvi dešimtys vyrų iš Kriliono pilies, mano žmonės. Kiti, prisiplakėliai, apsišaukėliai, ne visus juos mėgstu, bet darbą jie padaro.
- Padaro kol kas – pataisė Karfaitas.
- Lordas teisus, tu jiems moki, kad klausytų tavęs, kažkas kitas moka jiems daugiau, kad kurį laiką tavęs paklausytų – pridėjo Ivas – monetų galia.
- Mums reikės visų patikimų žmonių – išsitiesė pilnai Karfaitas ir atsisuko į lango pusę – visus juos turime suburti, Miglovarai, laikyk juos arti savęs, tik nekelk jiems jokio įtarimo.
- Klausau, lorde.
- Miglovarai ar galiu tavimi pasitikėti? – įrėmė žvilgsnį. Burmistras įsitempė.
- Žinoma, lorde, absoliučiai – jis atsistojo – dabar kvėpuoju tik karaliaus ir jūsų dėka. Mano ištikimybė jums amžina.
Ivas sukrizeno. Bet rodos jo niekas neišgirdo.
-Viską sudėliosime į vietas.
- Ką turite galvoje, lorde? – Miglovaro veidas sumišo.
- Turime sustiprinti savo pozicijas.
- Kaip tai padarysime?
Karfaitas atsisuko į Ivą. Pietietis ilgai į jį žiūrėjo. Karfaitas nieko nesakė ir neklausė. Jie kurį laiką tiesiog žiūrėjo. Ivo veidas nieko neišdavė, jis buvo ramus ir užtikrintas. Karfaitas suprato, kad jis čia gali likti:
- Keliausiu į miestą, susitiksiu su Eldaru – prabilo Varnas – Jis vadovauja Vestendo pėstininkams.
- Vestendo pėstininkams? – Miglovaras pakilo iš kėdės – jų čia yra?
- Bent šimtas. Gerai tai žinau.
- Net aš nežinojau – nurijo savo nuostabą burmistras.
- Niekas nežinojo ir tikiuosi nesužinos.
- Šią paslaptį pasilaikysiu sau – jis sukryžiavo rankas prieš save, lyg duotų pasižadėjimą – Dievas mano liudininkas. 
-Ivai?- pasiteiravo Karfaitas.
- Pasikliauk manimi, Varne, apie tai nieko nežinau ir niekam nepasakosiu.
Karfaitas atsikvėpė:
- Mes sustiprinsime savo pozicijas. Henrikas ruošiasi kovai, galiu tai matyti ir nujausti.
- Jis galanda ginklus nuo pirmos dienos – pritarė Miglovaras.
- Todėl čia ir atvyko kariai iš tavo žemių? – pasiteiravo Karfaitas.
- Atvyksta ir dar dvi dešimtys – įspėjo burmistras – jie turėtų čia atvykti bet kada.
- O tas Henrikas matau ne pėsčias – įsiterpė Ivas.
- Jis labai pavojingas – atsakė Karfaitas.
- Lorde jums leidus, vykdysiu jūsų nurodymus – pagaliau nuo kėdės pakilo Miglovaras.
- Keliauk – nurodė jis.
Tuoj jis liko vienas. Pasukiojo rankas ir palaužė kaklą. Įkvėpė oro sklindančio pro langą, o tada apsisuko ir atsisėdo prie stalo. Pasiėmė išsipūtusią, kietinto viršelio knygą, ant jos didelėmis raidėmis puikavosi pavadinimas „Esgarino krašto ir artimųjų regionų padavimai“, o prieš pradedant skaityti, jis uždėjo kaitinti vašką skirtą laiškams segti.
Bet jam iš galvos niekaip neišėjo mintys apie Henriką. Nuo seno šis lordas jam buvo kliūtis. Beto juos visada saikstė viena paslaptis. Bendras melas, kuris nulėmė šiaurės likimą. Kodėl jie taip pykosi? Juk toks dalykas juos turėjo suvienyti, bet viskas buvo priešingai, Henrikas jo akyse buvo kvailys. Galėjo jį seniai nudėti, bet karalius labai brangino Akmenširdį. Karfaitas gūžtelėjo pečiais, tai tikriausiai vienintelis dalykas dar jį gelbėjęs.
Vaškas jau burbuliavo ir skleidė raminantį kvapą. Jauki liepsnelė apšvietė stalo kampą. Karfaitas pravertė knygą. Pirmieji žodžiai buvo Šiaurės karalius...