O laikas bėgo. Ir bėgo taip, kad rytą vakaras keitė nespėjus ir dienai praaušti. Šventės prabėgo, tuoj po Naujų visi rinkosi darbuose, pamiršę visus naujametinius viltingus pažadus, gilinosi į tas pačias pernykštes problemas, sprendė tokias pačias, naujais metais  nė kiek nepalengvėjusias užduotis. Įsisuko įprastas darbų ratas.
Jau visai  darbo pabaigoje į laboratoriją įlėkė Daiva. Ji atrodė patraukli ir žavinga – pasitempusi, kiek pakėlusi aukštyn smakrą vis kresteldavo lyg tyčia neklusnią šviesių plaukų sruogą, šelmiškai žybteldama tamsiomis akimis. 
- Labas darbo pabaigai! Ir kaip, ruošiatės vakarėliui? Nieko nesiruošiat, nes nežinot ką, – Užkrečiančiai nusijuokė, mirktelėjo akį, lyg norėdama suintriguoti - iškilmingai pranešu – paskutinį sausio penktadienį rimtas spektaklis ir dar rimtesnis renginys Palėpėje. Platūs žali stalai ir susikaupę krupje jau nekantrauja – mūsų laukia pokerio vakaras. Kimškit storai pinigines. Aprangos kodas – retro. 
- Na, Daivut, o gal ko nors linksmesnio? – Išsišiepė Virmantas.
- Linksmesnis pas mus būsi tu. Linksmumo kainąpasakysiu po kelių dienų – vaišės ten dar visokios, užkandukai, mandrukai nedidukai. Manau, viskas bus labai priimtinose sumose.
- Na bet koks gėris tu, Daivut – viskas suorganizuota, belieka tik pasirūpint savimi, – Neatsidžiaugė Virmantas. 
Ruta, kaip tik užėjusi į laboratoriją, su slaptu pasigėrėjimu juos stebėjo, – „Nagi gražiai kartu atrodytų poroj. Ir abiejų akys tik šviečia, žėri. Net nežinau – turi šeimas, neturi? O Daiva visgi žavinga, betarpiška ir patraukli. Ir taip natūraliai jai viskas pavyksta – reikia pripažinti”.
 
 
Dabar Rutos laukė nauja užduotis – pasiruošti vakarėliui. Tai žadėjo būti visai nauja, bet tikrai įdomi ir maloni patirtis. Mažą juodą suknelę ji rado greitai – na, tokia, anot Koko Šanel, tiesiog privalo būti kiekvienos moters spintoje. Retro stiliui svarbiausi buvo tinkami aksesuarai. Be abejo, paprasčiausia buvo nueiti į  karnavalinių rūbų parduotuvę ir išsirinkti standartinę plunksną į plaukus, juodas tinklines kojines ir ilgas nėriniuotas pirštines. Bet Ruta norėjo būti išskirtinė. Reikėjo kažko netradicinio, kažko, kas leistų jai tą vakarą pasijusti  vienintele. Ne kitiems – taip jaustis ji norėjo pati sau. Pirmiausia – sau. Ruta jau įsivaizdavo, kas tai galėtų būti. Detalė, kuri ją padarytų retro vakaro  karaliene. Ji prisiminė Irenos mamą. Tą fantastišką moterį, kuri mylėjo gražius prabangius daiktus, mokėjo puoštis, džiaugtis tuo ir džiuginti kitus. O Irena buvo išsaugojusi savo mamos ilgą, prabangų audinių kailio šalį – manto. Štai, ko reikėjo Rutai – to blizgančio, ištaigingokailinio aksesuaro! Iki vakarėlio dar buvo likusi gera savaitė, tikrai ji ištaikys laiką susitikti su drauge. O taip, tai bus puiki proga susitikti!
Su Irena Ruta draugavo turbūt šimtą metų. Na, ne šimtą, bet nuo pirmo kurso universitete – rodės, visą amžinybę. Jos trise buvo. Muškietininkės, perėjusios visus draugystės išbandymus – išdavystes, pykčius, atleidimus ir susitaikymus. Išmokusios be jokių abejonių priimti viena kitos išskirtinumus ir individualumą. Irena,  Patricija ir ji, Ruta. Kai tu esi anūkų laukimo amžiuje – tai jau tikrai įmanoma. 
Irena buvo alytiškė, baigusi universitetą, į Alytų ir sugrįžo. Kaip draugės juokavo – ji buvo sėkmingo, siektino gyenimo ir karjeros etalonas. Bent jau taip atrodė. Bet ir iš tiesų, Irenai viskas sekėsi. Gal todėl, kad ji niekada neturėjo jokių kosminių, didingų tikslų, moteris paprasčiausiai norėjo gražios, laimingos šeimos, norėjo dirbti vidaus ligų  gydytoja – paprasčiausiai gydyti, kaip ir jos tėvai.  Visai paprasta ir kartu taip daug. Taip ir buvo – ji dirbo miesto ligoninėje, augino nuostabią dukrą Vakarę ir šaunų vyruką Vėją. Vyras buvo matematikos mokytojas, ilgainiui pakilęs iki direktoriaus pavaduotojo pareigų. Viskas gražu, nors į vadovėlį dėk. Žinoma, kad viskas būtų taip sklandu – reikėjo pastangų, draugės suprato, kad visi santykiai yra puoselėjami, bet Irenai tai daryt kažkaip natūraliai, intuityviai sekėsi. Pas ją viskas buvo subtiliai gražu – nuo kasdienio lengvo makiažo, tobulai parinktų indų lentynose iki jaukių šeimyninių pokalbių vakarais.
Susirašnėjo moterys dažnai, kone kasvakarą, kartais pereidamos ir į videopokalbius. Ir atskirai po dvi, ir visos kartu. Bet tai buvo toks netikras bendravimas, tik gyvų susitikimų menkas pakaitalas. O štai šį sykį ir Rutai, ir Irenai tiesiog stebuklingai pavyko suderinti laiką susitikimui Kaune. Gal, kad seniai norėjo ir tas netikėtas reikalas buvo tik pretekstas viską taip greit suplanuot.
 Pirmoji metų medikų konferencija vyko kaip tik Kaune, kaip ir dažniausiai, Radisson viešbučio konferencijų salėje ir Irena dar spėjo į ją užsiregistruoti. Tobulinimosi valandų jai jau nebetrūko, tad išklausiusi tik keletą pranešimų, ji be sąžinės graužaties planavo išeiti į miestą, juolab, kad ir pranešimų temos nebuvo aktualios dirbant stacionare. Ir Ruta, naujiems projektams dar neįsibėgėjus, tikrai galėjo rasti porą valandų pietums mieste. Juk ji vedėja, galų gale gali ir papiktnaudžiauti tarnybine padėtimi – juokais teisinosi.
      Laisvės alėja dar buvo šventiškai pasipuošusi. Iki švenčių Ruta nebuvo centre, ji vengdavo to dirbtinio, komercinio šurmulio prieš visas didesnes šventes, tad dabar tikrai mėgavosi tuo nurimusiu, bet dar gyvu miesto grožiu. Ir mažesnės užeigėlės, irdidesnės tinklinės kavinės ar picerijos stengėsi išsiskirti, patraukti akį skoningomis ir jaukiomis naujametinėmis interjero detalėmis, puošė savo prieigas, kvietė užeiti, sušilti, pasimėgauti. Jau iš tolo švietė žiemiškai pasidabinęs Laivės alėjos fontanas – stilizuoti šviečiantys purslai priminė galbūt gėles, galbūt eglutės žaisliukus. Nesvarbu – Rutą nustebino tas originalus vaizdas. Jau iš tolo šalia fontano ji pamatė ir Ireną – kurgi kitur jos galėjo susitikti? Na, jei būtų abi tikros  kaunietės – gal dar prie Centrinio pašto pastato, bet nuo seno jų vieta buvo fontanas. Čia ir Dramos teatras, čia ir universiteto Centriniai rūmai šalia, visos jaunystės kavinukės ir užeigėlės, kur valgydavo storas „sardeles“ su garstyčiomis. Kadaise čia buvo ir Merkurijus, kone vienintelė didesnių apsipirkimų vieta. 
Irena atrodė nepretenzingai ir kartu nepriekaištingai – kaip ir visuomet. Kažkaip derinosi joje klasikinė prabanga ir kuklumas. Ruta eilinį kartąmintyse pasidžiaugė tuo Irenos talentu.
 
Buon Giorno trattoria Donelaičio gatėje – tradicinė draugių paaisėdėjimo vieta – atrodė dar mieliau, nei įprastai. Taip, meniu ten buvo gana paprastai itališkas ir neįmantrus, gal ir ne visai tinkamas šventiniams moterų susitikimams, bet gi tradicijos! Ruta, ar tai su Irena, ar su Patricija, ar visos trys paprastai visus savo susitikimus mieste pradėdavo arba pabaigdavo šioje tratorijoje. Ir vis prie to paties apvalaus stalelio rūsyje, kiek nuošaliau, nišoje. Ir šiandien Ruta jį buvo rezervavusi iš anksto. 
Lauke pradėtą pokalbį tęsė gyvai, taip natūraliai ir  tik jų trijulei būdingu slengu. Na, lyg nors tokiu būdu grįždavo į studjų laikus. Jos nevengė paplepėtir viena apie kitą, visos tai žinojo ir nelaikė paskalomis, tai greičiau buvo nuoširdus domėjimasis ir rūpestis. 
- Ką apie Patriciją žinai? Nenulūžo? Mes kaip ir pakankamai dažnai vis susirašom, bet ji vengia su vaizdu pasirodyt. Gal kad akių nematytumėm? Nablemba, be ryšio ten pa ją viskas – ir vėl dirba kaip beprotė. Armagedonai ten privačioj, o kur dar skyrius su naktimis? Ir visas priėmimas ant galvos...
- Uoi, Irka, tu tik neišgyvenk, mačiau ją prieš savaitę  – viskas super, tvarkosi, laikosi. Nebijau, žinok, aš tiesiai paklausti, kad ir apie vaikus. Jei ir slėpsi problemą, vengsi įvardinti – ji nedings gi. Aš už tai, kad kalbėt ir kalbėt atvirai, tikrais žodžiais.  Bent jau su artimais. Tada lyg ir įsipareigoji ne sau vienam. Gerai ten viskas pas ją. Ir Povilas, žinok, pusiausvyroj dabar, nesiblaško. Dirba net! Ramiai ten viskas, be šuolių. Vat matai – gydymas yra gydymas, kai atitaikai. Na, Petras kaip visuomet – erelis. 
- O tai ką Petras erelis? Kokia prasme?
- Na, kiek supratau, tai, žinok, greičiau gaidelis, – Ruta sarkastiškai šyptelėjo, – na tėvo išpera gryna, varo per panas nesusiskaičiuodamas. Bijau, Patricijaikada nors netikėtai išdygę anūkai sąskaitas pateiks išlaikymui. 
- Ai, tiek tos problemos, susitupės. Nu bachūrasgi dar. Tavo kaip gražuolė?
- Gražuolė... Gražola mano dovaną mums pateikė – nori Viniuj mokytis, išvažiuot. Na, rodos, šūdaniekas, ne bėda gi, bet tikrai nesitikėjau, – yra gi Kaune KTU, yra kur gyvent, viskas gatava... Na, žinok, susinervinau. Nepasiruošus aš. Bet yra laiko. Gal dar viskas susigulės, susibus ir liks Kaune Radvilė. Arba teks man pasiruošt, – Nusijuokė Ruta. Bet ko tai be didelio džiausmo, – Na, niekaip dar neįsivaizduoju tuščių namų ir tylos. Nėra to triukšmoir dabar, nėra šurmulio ar vaikiško klegesio, seniai jau pas mus tylu. Bet tai kitokia tyla, šalia esančio žmogaus ramumuma tai – krebždesys iš Radvilės kambario, tyli muzika, kėdės girgžtelėjimas. Rytą žadintuvas, dviejų naktiniuotų vos prasimerkusių pamėklių susitikimas virtuvėje. Jaučiu, ypač skaudžiai pasijus, kai Laimis bus išvykęs. Bijau aš to, nepasiruošus dar. Tau gerai, tu jau vospagimdžius turbūt žinojai, kad vaikai Alytuj mokytis neliks. 
- Aha, neliks, žinojau. Bent jau numaniau. Aš tai, žinok, nemanau, kad tas tavo mergaitės sumanymas būtų koks nors nevykęs. Nepasakė gi, kad išvyksta ryt. Tokie laikai ateina – išskrenda vaikai iš gimtų lizdų,  – Kiek teatrališkai reziumavo Irena. – O Laimis ką į tai, į Radvilės pareiškimą?
- Na ką Laimis... Nieko Laimis. Viskas gerai,užaugo mūsų vaikas, sako. Ką tavo vaikai, pasakokgeriau, aš kaip nors susidėliosiu. Kaip Vėjas grįžęs? Nesigaili? Vakarė nepersigalvojo? LSMU? Gydomasis?
- Vakarė nepasiduoda jokiems mano atkalbinėjimams – gydomasis ir tik. Nu ką aš jai. Bus be fantazijos, kaip ir aš, vieni daktarai aplink. Ožinok, Vėjas tai džiūgauja – ir draugai čia, ir sava kultūra. Persivest iš Helsinkio į Kauną, anot jo, geriausias gyvenimo sprendimas. Tikrai negalvojau, kad jam tai rūpi. Nesuprantam mes tų jaunų, kosmonautai  jie mums. Na vat pasakyk, tu mamą supratai pirmam ar antram kurse būdama? O ji tave tada? Kaip iš skirtingų planetų buvom. Bent aš tikrai.
- Nu jo... Ne kažką...
- Atsiprašau, ne į temą, tu kavos ar arbatos? Grįžt gi man dar... Tas laikas eina nenormaliai... Deserto norėsi?
- Desertu vaišinu! Nė žodžio, Irute – už kailiukus.
- Ajetau, užmiršus būčiau, – Nusijuokė Irena, – ne pirmą kartą. Reiks iki mašinos paeit. Tu kur palikai? Aš Mindaugo. 
- Ir aš, čia nuo Donelaičio tiesiai.
- Nu ir super.