Na, vaikai, puošiam šiandien namus! Kas su manim? – Vos ne nuo slenksčio sušuko Ruta. – Puošiam namus ir ruošiam rytdienai maistus. Radvile, padėsi virtuvėje? Laimi, tau darbo turiu – būk gerutis, surask tuos maišus, ant kurių parašyta ”Papuošimai”, tu tik vienas gali juos rasti, nes kiek pamenu, tu juos ir sudėliojai į vietas, tik tau vienam patinka tuos „tetrius“ dėliot.
- Mam, mes šimtadienio scenarijų rašom, negaliu, mes visi dabar čate, - rūškanu veidu iš savo kambario išlindo Radvilė. Aš po to.
- Po to, tai čia kada?
- Na baigsim ir tada, nu ką aš dabar žinau.
- Rutuk, aš negaliu dabar, dabar aš visas dėmesy – klausau telefone paskaitos, man seminaras. Nieko ten labai gero, toks prieššventinis, bet reik jungtis,  - ir Laimis nėrė į krūmus.
Ruta liko viena su visu savo entuziazmu, o ir tas ėmė sparčiai nykti. Iš visos “vaikų“ kompanijos liko ji viena. Tiesą sakant, jai patiko savo gana sparčiu tempu šeimininkauti virtuvėje vienai. Kiti nepataikydavo į jos ritmą ir tik painiojosi po kojomis. Bet šiandien norėjosi kažkokios šventinės bendros draugijos, bendro darbo, šurmulio, juoko -  kaip kadaise, kai namus puošė dar kartu su Radvile iš senų atviručių karpytomis snaigėmis, žvaigždėmis ir mėnuliukais, iš popierinių juostelių klijavo girliandas ir su lipnia juosta tvirtino prie karnizų ir šviestuvų. Dabar visi kalėdiniai papuošimai buvo iš prekybos centro. Bet visvien jaukūs, nes po Naujų metų jų niekad neišmesdavo, supokuodavo į tuos pačius maišus ir dėžes su užrašais “Papuošimai” Ir šįvakar jie trauks iš maišų visokias sintetines eglių šakų imitacijas, blizgučius, lemputes, viską  išsidėlios ant stalų, lovų ir ims kurti kompozicijas – trauks ir skleis po namus visus metus toli slėptą pernykštę ar užpernykštę šventinę dvasią. Puoš eglutę – vis tą pačią susivėlusią senutę dirbtinę – Radvilė neleido pirkti naujos, bijojo netekti vaikystės. Taip ir pasakė. O šiandien Ruta virtuvėje viena tyliai ėmėsi darinėti parsineštą silkę. Tradiciškai – silkė pirkta su galva ir tik pati Ruta ją paruoš. Šiek tiek liūdna taip vienai. Bet, kol jie namie visi trys, kol yra kam ruošti - tai jau ir šventė. Nedaug čia tos veiklos iš tiesų, trim paruošt kelis patiekalus – juokai, Ruta taip racionaliai planavo savo darbus net virtuvėje, kad jai niekas ilgai netrukdavo, niekis tos silkės su galvom.
- Mam, aš jau! Aš visa tavo valdžioje, laukiu nurodymu! – Tarpdury šypsojosi Radvilė.
- Tai, dukra, perrink pupeles, pabėrus, atskirk žirnius nuo grikių ir galėsi eiti į puotą.
- Ką? Nesupratau…
-  Juokauju, pasakų neskaitai, matau. Užkaisk pupeles, matai, ten puode dar vakar užmerktos.
- O nebuvo paprasčiau konservuotų atidaryt? – Nusistebėjo Radvilė.
- Nebuvo. Vieną kartą metuose galima ir išvirti. Vieną kartą metuose raudona mišrainė turi būti tikra.
      - Gerai, ruošiam tikrą. Ką dar padaryt? Oi, žinai, aš tau tuoj papasakosiu, ką mes sugalvojom! Na, tam šimtadieniui. Mums nedaug reikia iš tiesų, viską ruošia vienuoliktokai, bet ir mums bus skirtas žodis. Tai va, persikelsim į visus penkis žemynus, grupelėmis pasiskirstysim, kiekvienai grupelei pristatyt po vieną žemyną, net Antarktidą, ten visokius mokymosi ypatumus. Turi būti ir prasmingai, ir ne visai rimtai.
- Na Raaadvile! Nespoilink! Mes gi su tečiu eisime, neįdomu bus!
- Ai, tikrai! Gerai, tyliu. Tiesa, žinai, o aš ryt naujieną paskelbsiu, - Nekantravo dukra. Prie stalo.
- Tikiuosi, neišteki ir po mėnesio negimdysi? Ne? O jei nori pasakyt ryt, beje, tai ryt ir skelbk. Nes dabar suintrigavai, maže, - nusijuokė Ruta,  - nemiegosiu, spėliosiu.
Ruta dar ilgai tyliai sau niūniuodama sukosi virtuvėje. Ji užmaišė tešlą kūčiukams, o kol toji kilo, troškino, kepė užpilus silkėms, virė, lupo, pjaustė daržoves. Viskas bus kaip priklauso, kaip būdavo, kai šventę jos ruošdavo kartu su mama.
Jaukus tas prieššventinis vakaras. Ruta, minkštai įdribusi į gilų fotelį ilsino per vakarą virtuvėje pavargusias kojas ir mėgavosi šeimynine idile. Laimis ruošė karštą vyną – kvepėjo turbūt visas Žaliakalnis, virtuvėje tyliai skambčiojo krištolinės taurės, puodeliai, indai... Tas kvapas taip subtiliai papildė jaukų dar karštų kūčiukų aromatą. Radvilė sau vienai užsiplikiusi žolelių arbatos, priešais pasistačiusi mažutį arbatinuką su japoniškais raštais, tyliai gurkšnojo karštą gėrimą. Viskas gerai – ji siūlė paruošt arbatos visiems, bet tėvai suokalbiškai susižvalgę, pasirinko karštą vyną. Jaukiai mažutėmis lemputėmis mirksėjo eglutė. Ji buvo juokingai vaikiška, visa nukabinta minkštais žaisliukais – nedidukais pliušiniais meškučiais, šunyčiais, briedžiukais bei nykštukais. Anksčiau Ruta mėgo eksperimentuoti, kasmet eglutės ir namų puošimui sugalvodavo kokį nors naują stilių, netikėtą temą – tai “saldaininis“, tai „mėlynoji paukštė” ar „šilti anyžiai“ . Bet prieš kokį dešimtmetį,  gal net ir seniau ji visai netikėtai prisipirko mažučių pakabinamų pliušinių žaisliukų. Tai taip visiems patiko, į namus staiga atėjo tikra šilta kalėdinė nuotaika, dar pradinukė Radvilė su didžiausiu malonumu atsargiai ir švelniai agyvendino žaisliukus plastikinėse eglės šakose ir vos ne iki pavasario neleido nupuošt eglutės. Taip ir liko – juokingai vaikišką eglę ir šįvakar puošė Radvilė.

​

- Tai štai, sulaukėm dar vieno Kūčių vakaro. Viliuosi ir tikiu – ne paskutinio mūsų šaunioje ir gražioje šeimoje. Toks tad tas mano paprastas palinkėjimas, - Šįvakar Laimis tarė trumpą savo prakalbą. Kaip, beje, ir kasmet.
Ruta ir Laimis nebuvo mokyti visų religinių Kūčių ir Kalėdų apeigų bei tradicijų. Žinoma, žinojo tokias esant, bet nė vieno šeimoj nebuvo jų laikomasi, vaikystėje ir vienų ir kitų namiškiai tyliai ir kukliai sėsdavo prie šventiškai paruošto stalo su tradiciniais valgiais ir, vaikams per daug neakcentuodami gilesnės prasmės, vakarieniaudavo. Taip liko ir Rutos su Laimiu šeimoje.
- O aš jums turiu dovaną! – Staiga  atsistojus, iškilmingai ir džiugiai pareiškė Radvilė, - Jau vakar mamai truputį užsiminiau, o šiandien pranešu oficialiai, - Radvilė kiek išraudo, ji akivaizdžiai jaudinosi, bet žaismingai oficialaus tono neprarado, - kitąmet aš nestosiu į KTU. Viskas gerai, aš renkuosi programų sistemas arba ką nors kito panašaus iš programavimo srities, bet mes su Juste nutarėm, kad mokysimės Vilniuje, Vilniaus Universitete. O  kur čia slypi dovana? Dovana tame, kad aš užaugau! Ar pastebėjot? Aš paliksiu namus ne todėl, kad jūs nusibodot ar dar kas nors tokio – aš noriu jums duot nustabų laiką mėgautis vienas kitu, kol dar jauni ir pilni noro gyventi. Štai. – Matėsi, kad Radvilė tekstą jau buvo susikūrusi ir kone išmokusi mintinai. Bet visvien labai jaudinosi ir džiaugėsi pagaliau ryžusis pasakyt.
- Ūfff, nuraminai, jau galvojau, išvyksti į Australiją mokytis vietinių genčių šokių, - Su šypsena atsiduso Laimis.
- Bet vaike, vaike, ar tau taip blogai namie – ir pavalgius, be rūpesčių, jei norėsi – dar vieną kambarį sau pasiimsi, tą, kur šalia. Sujungti net juos galim. Mes gi netrukdom, - tiesą sakat, Rutos ta dukters dovana nenudžiugino, per daug viskas buvo netikėta ir staiga. Ruta protu suvokė, kad jos vaikas kada nors užaugs,  kad paliks namus. Bet tai bus kada nors, gal kai Radvilė jau dirbs ar tekės… Moteris tikrai dar niekad negalvojo apie jųdviejų asiskyrimą kaip nors konkrečiau.
- Štai todėl ir nori išvažiuoti, kad negirdėtų, „vaike, vaike…“, - Visai džiaugsmingai buvo nusiteikęs Laimis.
- Mama, tu nepyk, suprask mane – aš suaugusi. Kartais aš noriu privatumo. Galų gale aš noriu dirbt ir pati užsidirbt pinigų. Kad ir nedaug, kiek pavyks šalia studijų, bet pati. Matai, tetis viską supranta. Galų gale jūs patys visą laiką man pasakojot apie paukščius, kurie užagę būtinai palieka lizdus. Visada palieka.
- Viskas teisingai, Radviliuk. Teisingai. Pagaliau mes sulaukėme to laiko, kai tapome trijų suaugusių žmonių šeima. Bendruomene. Ir kiekvienas tos mažos bendruomenės narys turi savo nuomonę, savo tiesą ir savo žodį. Ir, kaip ir pridera saugusiam žmogui – atsakomybę. Ar ne taip, dukra? Tad pirmyn į dar nepažintą naują būvį! - Laimis, rodos, tikrai džiaugėsi netikėta vakaro naujiena. „Negi jam nusibodo tas ramus mūsų buvimas drauge, ta saugi ir jauki rutina? “ – Šmėstelėjo Rutai. Ir  švelniai paširdžius pakuteno nemalonus nerimas, kurį taip  norėjosi nuvyti, norėjosi užsimerkt, įkvėpt ir nekvėpuot tol, kol tas neprašytas jaudulys praeis.
- Gerai, dukra, gerai. Dar daug laiko. Tu tikrai suaugusi ir visvien padarysi kaip tinkama. Bus dar egzaminai, bus vasara – matysim,  kol kas gyvenkime.  Malonu, kad žinome tavo planus. O dabar – vaišinkimės mūsų pačių ruošta neeiline vakariene. Nagi, Radvile, įdėk man ko nors skanaus savo nuožiūra, ko pati norėtum.
Ruta šypsojosi, ragino valgyti, šnekėjo apie darbą, apie jų su Laimiu laukiantį bendradarbių  vakarėlį... Šnekėjo, šnekėjo... Ir, rodos, tikrai nurimo – kada dar ta vasara, kada dar tas universitetas, studijos. Dar ir įstot į tą Vilniaus Universitą reikia! Sulaukt reikia, tada matys. Gal Radvilė ir visai nenorės išvažiuot. Juk nepasakė – ryt išvykstu.  Galų gale tikrai teisus Laimis – argi į Australiją? Kiek iki to Vilniaus... Taip, Rutai tikrai atrodė, kad viskas nurims, susidėlios savaime – juk laiko tai daug. Daug laiko, kad susivoktų, jog jų vaikas jau suaugo. O ką jie su Laimiu? Paseno? Juk ne, juk dabar bus jų laikas. Namie vakarais  bus tylu, kiekvienas sulįs į savo kampą – Ruta su mokiniais, vyras – su savo pasiruošimais konferencijoms, protingų straipsnių skaitymu ir rašymu. Šypsojosi Ruta, šypsojosi, tik  artimųjų veidus vis suliedavo kažkokia nesusipratusi ašara... Kitoks buvo tas Kūčių vakaras. Seniai nebuvo to jausmo – pamiršto, nejaukaus, sunkiai nusakomo, tokio, lyg tai būtų nežymi nelaukiamų pasikeitimų užuomina. Kažkur savo sėklą daigino nerimas, leidžiantis savo dar gležnas šakneles, kurios po truputį ir nejučiom griovė įprastą stabilumo pagrindą. Bet Ruta dar labai gerai jautėsi toje savo komforto zonoje. Galbūt apgaulingoje, trapioje ir menamai saugioje.